Peržiūrėti šaltinį Čingų dinastija

{{Šaltiniai+}}
{{Infolentelė buvusi valstybė
|vietinis pavadinimas           = 大清<br>[[File:Daicing gurun.svg|20px]]
|ilgas pavadinimas = Didieji Čingai
|common_name            = Čingų dinastija
|continent              = Azija
|region                 = Rytų Azija
|country                = Kinija
|era                    = [[Kinijos istorija#Čing (Qing) dinastija|Čing (Qing) dinastija]]
|status                 = 
|status_text            =
|year_start             = 1644
|year_end               = 1912
|life_span              = 1644–1912
|date_start             = balandžio 25
|date_end               = vasario 12
|event_start            = Žlunga Mingų dinastija
|event_end              = [[Sinhajaus revoliucija]]
|event1                 = 
|date_event1            = 
|event2                 = 
|date_event2            = 
|event3                 = 
|date_event3            = 
|event_pre              = 
|date_pre               = 
|p1                     = Mingų dinastija
|vėliava_p1                =
|s1                     = Kinijos Respublikos istorija
|vėliava_s1                =Flag of the Republic of China (1912-1928).svg
|image_flag             =Flag of the Qing Dynasty (1889-1912).svg
|vėliava                   = 
|flag_type              = Vėliava
|image_coat             = 
|symbol                 = 
|symbol_type            = 
|image_map              = Empire of the Great Qing (orthographic projection).svg
|image_map_caption      = Čingų imperija 1890 m.
|valstybinis_himnas        = 
|sostinė               = [[Pekinas]]
|latd=39|latm=54|latNS=N|longd=116|longm=23|longEW=E
|valstybinės_kalbos       = [[Kinų kalba|Kinų]],<ref>{{cite book|title=The Middle kingdom: a survey of the ... Chinese empire and its inhabitants ...|author=Samuel Wells Williams|year=1848|edition=1|editor=|publisher=[[Wiley & Putnam]]|location=New York|page=489|volume=1}}</ref> [[Mongolų kalba|Mongolų]], [[Uigūrų kalba|Uigūrų]],<ref>Mark C. Elliott. ''The Manchu Way: The Eight Banners and Ethnic Identity in Late Imperial China'. Stanford, CA: Stanford University Press,  2001. pp. 290-291.[http://books.google.com/books?id=_qtgoTIAiKUC&pg=PA291&lpg=PA291&dq=Elliott+Manchu+Way+five+languages+of+the+empire&source=bl&ots=I0Q9zgFpT4&sig=LH6u8mST1u4X-OsS2Qm6_Xf5O14&hl=en&sa=X&ei=GL5zULzeIKWMygHlvoHgDQ&ved=0CDAQ6AEwAA#v=onepage&q=Elliott%20Manchu%20Way%20five%20languages%20of%20the%20empire&f=false]</ref>
|valdymo_forma        = [[Absoliutinė monarchija]]
||valdovo_titulas = Imperatorius
|valdovas1                = [[Puyi]] (paskutinis)
|valdymo_metai1           = 1908–1912
|religija              = [[Šamanizmas]], [[Budizmas]], [[Daoizmas]], [[Islamas]], [[Krikščionybė]]
| stat_year1             = 1700
| stat_area1             = 8800000
| ref_area1              = <ref name="Taagepera1997p500">{{cite journal |last=Taagepera |first=Rein |date=September 1997 |title=Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia |url=https://escholarship.org/content/qt3cn68807/qt3cn68807.pdf |url-status = live |journal=International Studies Quarterly |volume=41 |issue=3 |page=500 |doi=10.1111/0020-8833.00053 |jstor=2600793 |archive-url = https://web.archive.org/web/20200707203055/https://escholarship.org/content/qt3cn68807/qt3cn68807.pdf |archive-date = 2020-07-07 |access-date = 2020-07-24|issn = 0020-8833}}</ref>
| stat_year2             = 1790
| stat_area2             = 14700000
| ref_area2              = <ref name="Taagepera1997p500" />
| stat_year3             = 1860
| stat_area3             = 13400000
| ref_area3              = <ref name="Taagepera1997p500" />
| stat_year4             = 1908
| stat_area4             = 11350000
| ref_area4              = <ref>{{Cite book |title=歷史與時事學法指導|author=王堅強, 陳家華, 王永中 |page=8|year=2018|publisher=寧波出版社|ISBN=9787552632859}}</ref>
|valiuta               = Taelis
|footnotes              = 
}}

'''Čingų dinastija''' ({{zh|清朝|Qīng cháo}}, [[mandžiūrų kalba|mandž.]]: ''daicing gurun'') – dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos]] šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi [[Ming dinastija|Mingų dinastiją]] ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija. 1912 m. paskutinis [[imperatorius]] turėjo atsisakyti sosto, ir prasidėjo [[Kinijos Respublikos istorija|Kinijos Respublikos]] era.

== Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje ==
Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje Nurhadzi įkūrė mandžiūrų valstybę. Iš pradžių ji turėjo Mingų imperijos vasalės statusą, tačiau [[1609]] m. Nurhadzi pasiskelbė ''Vėlyvosios Dzinų'' (''Jin'') dinastijos imperatoriumi. [[1625]] m. valstybės sostinė įkurdinta [[Šenjangas|Šenjange]] (''Shenyang'', mandžiūriškai: ''Mukden''). Vienas iš svarbiausių Nurhadzi pasiekimų buvo Aštuonių vėliavų sistemos sukūrimas: visi mandžiūrai priklausė vienai iš aštuonių „vėliavų“ – civilinių ir karinių junginių. Tokį pavadinimą junginiai gavo todėl, kad kiekvieną jų reprezentavo atskira vėliava.

Nurhadzi įpėdinis Huang Taidzi (''Huang Taiji'') tęsė tėvo darbus ir įtraukė į armiją pirmąsias vėliavas, sudarytas iš [[han (etninė grupė)|kinų hanių]]. Huang Taidzi taip pat mandžiūrų valstybėje pritaikė iš Mingų perimtų politinių institucijų, tačiau užtikrino, kad jose dominuotų mandžiūrai. Kai paskutinis didysis mongolų chanas [[Ligdenas]] mirė 1634 m., jo sūnus Ejėjus pasidavė mandžiūrams ir atidavė [[Juan dinastija|Juanų]] imperatorių antspaudą Huang Taidzi. [[1636]] m. Huang Taidzi pervadino mandžiūrų valstybę į '''Čingą''' (''Qing'' – „tyras“). Huang Taidzi dėka Čingų valstybė ėmė kontroliuoti [[Vidinė Mongolija|Vidinę Mongoliją]] ir [[Korėja|Korėją]], tuomet – [[Heilongjiang|Heilongdziango]] regioną, esantį šalia [[Amūras (upė)|Amūro]] upės.

XVII a. Mingų valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno (''Li Zichen''), [[1644]] m. nuniokojo Pekiną. Mingų imperatorius [[Čongdženas]] (''Chongzhen'') pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Mingų garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Šio garnizono vadas U Sangui (''Wu Sangui''), atsidūręs tarp dviejų ugnių, nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę ir drauge su jų armija mūšyje 1644 m. [[gegužės 27]] d. nugalėjo Li Dzičeno pajėgas.

Dar septyniolika metų vyko kovos su Mingų dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta [[1662]] m.

== Čingų valdymo Kinijoje ypatumai ==
Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius (pvz., moterų kojų bintavimą), taip pat buvo apribojimų kinams (pavyzdžiui, primetė jiems aprangos stilių, taip pat vyrams liepta nešioti kasytes ant pakaušio). Pagrindinę savo sostinę Pekiną (ir daug kitų miestų) mandžiūrai padalino į išorinį ir vidinį miestą: išoriniame gyveno kinai, vidiniame – visų kitų tautybių žmonės.

Mongolijoje, [[Tibetas|Tibete]] ir [[Rytų Turkestanas|Rytų Turkestane]] Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų [[chanas|chanu]], tibetietiškojo [[budizmas|budizmo]] patronu ir [[islamas|musulmonų]] globėju. [[1884]] m. įkūrus Sindziango provinciją, Čingai ten pasiuntė armijos dalinius, nes [[JK|Didžioji Britanija]] ir [[Rusija]] pradėjo Sindziange ir Tibete karinius veiksmus.

Svarbiausia Čingų administracijos institucija buvo Didžioji Taryba, kurią sudarė imperatorius ir aukščiausi valdininkai. Kiekviena centrinės valdžios pareigybė būdavo suteikiama vienam mandžiūrui didikui ir vienam chaniui, išlaikiusiam [[Valstybiniai egzaminai (Kinija)|valstybinius egzaminus]]. Dinastijos klestėjimo metais Čingų valdžios centras buvo imperatorius ir šešios tradicinės ministerijos, kurių kiekvienai vadovavo du aukščiausieji sekretoriai (尚書 = ''Shángshù'') ir keturi sekretoriai asistentai (侍郎 = ''Shílāng'').
{{Kinijos_istorija}}

* Pareigybių ministerija (吏部 = ''Lìbú'') buvo atsakinga už valdininkų atranką, paaukštinimus, šalinimą iš tarnybos.
* Finansų ministerija (户部 = ''Húbú'') prižiūrėjo visų valstybės finansų valdymą.
* Ritualų ministerija (禮部 = ''Lǐbú'') rūpinosi rūmų protokolu (imperatoriškaisiais ritualais, ambasadoriais iš valstybių duoklininkių ir t. t.) bei valstybinių egzaminų sistema.
* Karo ministerija (兵部 = ''Bìngbú'') valdė tik dalį kariuomenės, nemažai jos valdė tiesiogiai imperatorius arba mandžiūrų bei mongolų kunigaikščiai. Ministerijos funkcijos buvo grynai administracinės – karines kampanijas ir armijos judėjimą kontroliavo imperatorius.
* Bausmių ministerija (刑部 = ''Xīngbú'') rūpinosi visais teisiniais reikalais, teismais, kalėjimais.
* Visuomeninių darbų ministerija (工部 = ''Gōngbú'') prižiūrėjo valstybės statybas (rūmus, šventyklas, kanalus ir t. t.) bei monetų kaldinimą.

Taip pat buvo Vasalų reikalų departamentas (理藩院 = ''Lǐfànyuán''), atsiradęs iškilus reikalui rūpintis Čingų sąjungininkais mongolais. Imperijai plečiantis, departamentas prisiėmė atsakomybę už visas etninių mažumų grupes imperijoje ir aplink ją.

Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius – [[barbarai]]s. Tik [[1861]] m., pralaimėjusi Antrąjį Opiumo karą, Čingų valdžia nusileido svetimšalių spaudimui ir įsteigė atskirą instituciją užsienio reikalams – „Visų tautų reikalų tvarkymo tribunolą“ (''Zǒnglǐgégūoshíwú Yāmēn'' = 總理各國事務衙門 arba sutrumpintai ''Zǒnglǐyāmēn'' = 總理衙門).

== Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas ==
Pirmasis Čingų dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją, buvo Šundži (''Shunzhi''). Po jo valdė trys imperatoriai, laikomi vienais stipriausių per visą Kinijos istoriją.

=== Kangsi ===
[[Vaizdas:Portrait of the Kangxi Emperor in Court Dress.jpg|thumb|left|upright=0.8|Kangsi]]
Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu [[Kangxi|Kangsi]] (''Kangxi''), valdė [[1662]]–[[1722]] m. Imperatoriumi tapo būdamas aštuonerių, iš pradžių už jį valdė keturi regentai, tačiau palaipsniui valdžią perėmė ir vėliau perdavė savo vaikaičiui Kangsi močiutė Siaožuang (''Xiaozhuang'').

Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais Mingų kariais. Trys pasidavę Mingų generolai buvo paskelbti kunigaikščiais feodalais (藩王), jiems pavesta valdyti didžiules teritorijas Pietų Kinijoje. Iš šių svarbiausias buvo U Sangui (''Wu Sangui'' = 吳三桂) – tas pats, kuris lemiamu momentu nusprendė prisidėti prie mandžiūrų, o ne prie maištininkų. Jam duotos [[Junanas|Junano]] ir [[Guidžou]] provincijos, generolui Šang Kesi (''Shang Kexi'' = 尚可喜) atiteko [[Guangdongas]], o Geng Džongmingui (''Geng Zhongming'' = 耿仲明) – [[Fujian|Fudzianas]].

{{Mandžiūrijos istorija}}
Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. [[1673]] m. Šang Kesi pareiškė imperatoriui Kangsi norįs grįžti į savo gimtinę, o vietoj savęs kaip įpėdinį palikti sūnų. Jaunasis imperatorius leido generolui palikti postą, bet tokio žemės paveldėjimo nepatvirtino. Tuomet kiti du generolai nusprendė taip pat pasiprašyti išleidžiami – taip jie tikėjosi galbūt palaušią imperatoriaus užsispyrimą dėl paveldėjimo teisės. Tačiau ėjimas nepavyko: imperatorius patenkino jų prašymus, o žemės sugrįžo imperijai. U Sangui, nenorėdamas prarasti įtakos, turėjo sukilti. Prie jo prisijungė Geng Džongmingas ir Šang Kesi sūnus Šang Džisinas (''Shang Zhixin'' = 尚之信). Maištas truko aštuonerius metus. Vienu metu maištininkai sugebėjo perimti žemių iki pat [[Jangdzė]]s kontrolę. Tačiau galiausiai Čingų valdžia numalšino sukilimą ir ėmė kontroliuoti visą Pietų Kiniją. Šis sukilimas vadinamas "Trijų vasalų sukilimu", ir jo numalšinimas laikomas svarbiu Kangsi indėliu į valstybės konsolidavimą.

Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į [[Tibetas|Tibetą]], prieš [[džiungarai|džiungarus]], vėliau – [[Rusija|Rusiją]]. Kad išvengtų karinio konflikto su mongolais, ištekino savo dukrą už mongolų chano. [[1683]] m. Čingų pajėgos užėmė [[Taivanas (sala)|Taivano]] salą.

Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito [[spekuliacija]], lupikavimas.

Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su [[jėzuitai|jėzuitų]] misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas.

=== Jongdžengas ===
[[Vaizdas:Album of the Yongzheng Emperor in Costumes 8.jpg|thumb|left|upright=0.8|Jongdžengas užsakė nutapyti 14 savo portretų, kur jis būtų apsirengęs skirtingų tautų, religijų ir pan. atstovais. Čia jis vaizduojamas su vakarietiškais apdarais]]

Kangsi mirė 1722 m. Į sostą atsisėdo jo ketvirtasis sūnus, žinomas kaip imperatorius [[Yongzheng|Jongdžengas]] (''Yongzheng''); valdė [[1723]]–[[1735]] m.). Buvo kalbama, kad sostą jis uzurpavo. Jongdžengas pagarsėjo kaip stiprus valstybės vadovas. Imta griežčiau žiūrėti į valdininkų korupciją. Jongdžengas norėjo, kad visuose valstybės reikaluose pagrindinis požiūris, kurio būtų paisoma, būtų imperatoriaus. Jis stengėsi būti moralinis pavyzdys tautai, mokė valdininkus, nurodydavo jiems jų klaidas, bendraudavo su jais tiesiogiai. Valdininkus rinkdavosi ypač atidžiai.

Jongdžengas buvo [[konfucianizmas|konfucianizmo]] gerbėjas ir gerai išmanė konfucianistinius politinius principus. Taip pat domėjosi [[Čan budizmas|čan budizmu]].

=== Čianlongas ===
[[Vaizdas:Prince Hongli Practising Calligraphy on a Banana Leaf.png|thumb|right|Jaunasis Čianlongas mokosi kaligrafijos. Tapyba ant šilko, ~1730 m.]]

1735 m. mirus Jongdžengui, jo sūnus tapo imperatoriumi [[Qianlong|Čianlongu]] (''Qianlong''); valdė [[1735]]–[[1796]] m.). Čianlongas buvo geras generolas, pats vadovavo karinėms kampanijoms [[Sindziangas|Sindziango]] ir [[Mongolija|Mongolijos]] regionuose. Sėkmingai numalšinti sukilimai [[Sičuanas|Sičuane]] ir kai kuriose Pietų Kinijos vietovėse.

Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti ne chanių tautas į imperiją, tačiau ne visi jo žingsniai buvo sėkmingi.

Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros [[cenzūra]]: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų – tokių, kurie neva nepalankiai šnekėjo apie Čingų imperatorius, įžeidinėjo ankstesnes su Čingais susijusias dinastijas, kėlė grėsmę imperatoriaus valdžiai, skleidė geografinę informaciją, galinčią padėti keliant maištus.

Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (''Heshen''). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito [[korupcija]]. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius [[Dziačingas]] (''Jiaqing'').

== Neramumai XIX amžiuje ==
[[Vaizdas:Upper North Taku Fort.jpg|thumb|left|Sugriautas fortas. [[Antrasis Opiumo karas]]]]
[[Vaizdas:China imperialism cartoon.jpg|thumb|left|XIX a. pab. prancūzų karikatūra: Vakarų valstybės dalijasi Kiniją]]
[[Vaizdas:TaiPingRevolutionSeal.png|thumb|left|Taiping revoliucijos antspaudas]]
[[Vaizdas:Empress-Dowager-Cixi2.jpg|thumb|left|Regentė [[Imperatorienė Cisi|Cisi]]]]
[[Vaizdas:Foreign armies in Beijing during Boxer Rebellion.jpg|thumb|right|Užsienio valstybių armija Pekine per [[Boksininkų sukilimas|Boksininkų sukilimą]]]]
[[Vaizdas:Xuantong.jpg|thumb|right|Paskutinis Kinijos imperatorius [[Puyi]]]]
XIX amžiuje Čingų valstybės galybė ėmė smukti. Šalyje vyravo ekonominė stagnacija, staigiai didėjo gyventojų skaičius, trūko maisto, augo socialinė įtampa. Čingų valdžia susidūrė ir su vidinėmis problemomis, ir su spaudimu iš išorės.

=== Opiumo karai ===
{{pagr|Pirmasis Opiumo karas|Antrasis Opiumo karas}}

Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ – ''Zhongguo'', t. y. Kinija). Tačiau XVIII a. pasaulyje savo įtaką ėmė plėsti Europos imperijos: europiečiai turėjo savo kolonijų [[Indija|Indijoje]] ir salose, kurios dabar priklauso [[Indonezija]], Rusija prisijungė žemių į šiaurę nuo Kinijos. Per [[Napoleono karai|Napoleono karus]] Didžioji Britanija mėgino sudaryti su Kinija sąjungą ir tuo tikslu pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriumi. Tačiau šios dovanos buvo palaikytos barbarų atvežta duokle, o Britanijos karaliui pasiūlyta pareikšti savo atsidavimą kinų imperijai; įsižeidę anglai nebebandė siekti sutarimo su Čingų valdžia.

1815 m. pasibaigus karams Europoje, suintensyvėjo prekyba tarp Kinijos ir Europos, ir iškart iškilo problemų dėl valstybių santykių. [[1793]] m., kai britai pasiuntė savo ambasadorių, Čingai oficialiai pareiškė, kad Kinijai nereikia europietiškų gaminių, todėl stambiausi kinų pirkliai už savo prekes priimdavo užmokestį tik sidabro luitais. Patenkinti milžinišką kiniško [[šilkas|šilko]], [[arbata|arbatos]], keraminių gaminių paklausą Europa galėjo tik atiduodama kinams savo sidabrą. XIX a. 4-tame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo rimtai susirūpinti savo brangiųjų metalų atsargomis ir ieškojo kitų būdų prekiauti su Kinija; pagrindinis šių būdų buvo prekyba [[opiumas|opiumu]]. Opiumas greitai išplito. [[1838]] m. Čingai pabandė uždrausti prekybą juo, tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą.

[[Pirmasis Opiumo karas|Pirmajame Opiumo kare (1839–1842 m.)]] išryškėjo Kinijos armijos silpnumas. Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. [[1842]] m. Čingai pasidavė. Buvo pasirašyta [[Nankino sutartis]], pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas [[Honkongas]], sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams.

Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo Čingai valdžiai per [[Taipingų sukilimas|Taipingų]] bei Nianų sukilimus. 1854 m. Didžioji Britanija mėgino pakeisti Nankino sutarties sąlygas: priversti Čingus leisti britams prekybos reikalais plaukioti Kinijos upėmis, leisti įkurti Britanijos ambasadą Pekine. Kinai nesutiko. Britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad vakariečių kontrabandininkų laivą sulaikė kinai, – ir pradėjo [[Antrasis Opiumo karas|Antrąjį Opiumo karą (1856–1860 m.)]]. Į jį įsitraukė ir [[Prancūzija]], Rusija bei JAV. Antrąjį Opiumo karą vėl pralaimėjo Kinija. [[Tiandzino sutartis|Tiandzino sutartimi]] (1858 m.) jie turėjo svetimšaliams atverti dar 10 miestų, leisti jiems įsteigti Pekine savo konsulatus, leisti vakariečių misionieriams laisvai keliauti ir gyventi Kinijoje, kompensuoti karo nuostolius Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Didžiosios Britanijos turimas teises suteikti ir Prancūzijai, Rusijai, JAV. 1860 m. po atsinaujinusių kovų vakariečiai paėmė Pekiną, ir Čingai turėjo nusileisti dar labiau: leista užsieniečiams laisvai plaukioti upėmis.

=== Taipingų sukilimas ===
{{pagr|Taipingų sukilimas}}

[[Taipingų sukilimas|Taipingų sukilimas (1851–1864 m.)]] buvo kruvinas pilietinis karas: taipingų („Didžiosios Lygybės“) sekta, vadovaujama Hong Siučiuano (''Hong Xiuquan''), laikiusio save jaunesniuoju [[Jėzus Kristus|Jėzaus Kristaus]] broliu, sukilo prieš Čingų valdžią. Taipingai įkūrė Didžiosios Lygybės Dangiškąją karalystę (太平天國, supapr.: 太平天国 = ''Tàipíng Tiānguó'') ir perėmė kontrolę didelėje Pietų Kinijos dalyje.

Taipingų sukilimo aukų būta apie 20 milijonų, nors yra teigiančių ir kad skaičius siekia 50 mln. Pietinės teritorijos buvo smarkiai nuniokotos. Tai buvo pirmasis Čingų dinastijos stabilumui rimtą grėsmę sukėlęs sujudimas.

== Regentės Cisi valdymas ==
Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė [[Cixi|Cisi]] (''Cixi'') – imperatoriaus Sianfengo (''Xianfeng'') sugulovė, imperatoriaus Tongdži (''Tongzhi'') motina. Ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-erius metus praktiškai valdė šalį.

[[Vaizdas:Qing china.jpg|thumb|right|Čingų imperija 1892 m.]]
Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865–1895 m.), kuriuo siekta įsisavinti vakarietišką techniką (su tikslu kontroliuoti svetimšalius). Buvo formuojama modernesnė armija, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau [[Kinų-japonų karai|Kinų-japonų karas (1894–1895 m.)]] parodė, kad šios modernizacijos nepakako. Japonija, ilgai kinų laikyta ne itin stipria piratų valstybe, sutriuškino Kiniją ir sunaikino Čingų pasididžiavimą – modernizuotą laivyną.

[[1898]] m. imperatorius [[Guangsiu]] (''Guangxu'') pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新/戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybė valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis užsikrėtę žmonės. Tačiau reforma, kaip sako jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje.

[[1899]]–[[1901]] m. šalį supurtė [[Boksininkų sukilimas]] (trad. 義和團起義, supapr. 义和团起义 = ''Yìhétuán Qǐyì''). Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijoje (prekyboje, politikoje, religijoje, technologijoje). „Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Aštuonios užsienio valstybės – [[Austrija-Vengrija]], Prancūzija, [[Vokietija]], [[Italija]], Japonija, Rusija – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau [[1900]] m. svetimšalių pajėgos įžengė į Pekiną. Kartu su imperatoriumi Guangsiu Cisi pabėgo į [[Sianas|Sianą]]. Užsieniečiai iškėlė Čingų valstybei didelius reikalavimus, tarp jų – sumokėti tokias [[reparacijos|reparacijas]], kurios galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas tik paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje.

Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. [[1905]] m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema. Buvo keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra.

== Dinastijos žlugimas ==
XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. [[1908]] m. mirė Cisi ir imperatorius Guangsiu, centrinė valdžia beveik neturėjo realios kontrolės, buvo nestabili. Nauju imperatoriumi tapo dvimetis [[Puyi|Puji]] (''Puyi''), už jį valdė tėvas regentas Dzaifengas (''Zaifeng'').

[[1911]] m. [[spalio 10]] d. prasidėjo Učango sukilimas, laikomas [[Sinhai revoliucija|Sinhajaus revoliucijos]] pradžia. Šios revoliucijos pasekmė – [[Nankinas|Nankine]] buvo paskelbta atskira vyriausybė – [[Kinijos Respublikos istorija|Kinijos Respublika]]. Jai vadovavo [[Sun Jatsenas]]. Matydama, kad situacija darosi pavojinga, Čingų valdžia grąžino įgaliojimus anksčiau pašalintam įtakingam generolui [[Yuan Shikai|Juan Šikajaui]]. Juan Šikajus netruko pats perimti didelę dalį valdžios: tapo ministru pirmininku, sudarė savo kabinetą ir pašalino iš pareigų regentą Dzaifengą. Taip Juan Šikajus ir jo kariuomenės vadai ėmė dominuoti Čingų politikoje.

Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas – Respublikos įkūrimas – jau pasiektas ir galima leisti Juan Šikajui tapti prezidentu. [[1912]] m. po ilgų derybų išleistas imperatoriškasis ediktas, kuriuo jaunasis imperatorius Puji atsistatydino.

== Valdovai ==
{| class="wikitable" width="100%"
|----- align="center"
! style="background:#efefef;" | Asmeninis vardas<sup>1</sup>
! style="background:#efefef;" | [[Pomirtinis vardas]]²<br />(kiniškai, ''mandžiūriškai'')
! style="background:#efefef;" | Šventyklos vardas
! style="background:#efefef;" | [[Nianhao|Valdymo devizas]]³<br />(kiniškai, ''mandžiūriškai'')
! style="background:#efefef;" | [[Lietuvių kalba|Kiniški vardai lietuviškai]]
! style="background:#efefef;" | Valdymo metai
|----- align="center"
| [[Nurhaci]]<br />努爾哈赤 [[pinyin]]: Nǔ’ěrhāchì || Gāodì 高帝<br />''Dergi hūwangdi'' || Tàizǔ<br />太祖 || Tiānmìng 天命<br />''Abkai fulingga''
| Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming
| [[1616]]–[[1626]]<sup>4</sup>
|----- align="center"
| [[Abahai|Hong Taiji]]<sup>5</sup><br />皇太極 [[pinyin]]: Huángtàijí || Wéndì 文帝<br />''Genggiyen su hūwangdi'' || Tàizōng<br />太宗 || Tiāncōng 天聰, ''Abkai sure''<br />[[1627]]-[[1636]];<br />Chóngdé 崇德, ''Wesihun erdemungge''<br />[[1636]]-[[1643]]
| Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde
| [[1626]]–[[1643]]
|----- align="center"
| [[Fulin]]<br />福臨 || Zhāngdì 章帝<br />''Eldembure hūwangdi'' || Shìzǔ<br />世祖 || Shùnzhì 順治<br />''Ijishūn dasan''
| Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži
| [[1643]]–[[1661]]<sup>6</sup>
|----- align="center"
| [[Xuanye]]<br />玄燁 || Réndì 仁帝<br />''Gosin hūwangdi'' || Shèngzǔ<br />聖祖 || [[Kangxi|Kāngxī]] 康熙<br />''Elhe taifin''
| Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi
| [[1661]]–[[1722]]
|----- align="center"
| [[Yinzhen]]<br />胤禛 || Xiàndì 憲帝<br />''Temgetulehe hūwangdi'' || Shìzōng<br />世宗 || [[Yongzheng|Yōngzhèng]] 雍正<br />''Hūwaliyasun tob''
| Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg
| [[1722]]–[[1735]]
|----- align="center"
| [[Hongli]]<br />弘曆 || Chúndì 純帝<br />''Yongkiyangga hūwangdi'' || Gāozōng<br />高宗 || [[Qianlong|Qiánlóng]] 乾隆<br />''Abkai wehiyehe''
| Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong
| [[1735]]–[[1796]] (mirė [[1799]])<sup>7</sup>
|----- align="center"
| [[Yongyan]]<br />顒琰 || Ruìdì 睿帝<br />''Sunggiyen hūwangdi'' || Rénzōng<br />仁宗 || Jiāqìng 嘉慶<br />''Saicungga fengšen''
| Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing
| [[1796]]–[[1820]]
|----- align="center"
| [[Mining]]<br />旻寧 || Chéngdì 成帝<br />''Šanggan hūwangdi'' || Xuānzōng<br />宣宗 || Dàoguāng 道光<br />''Doro eldengge''
| Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang
| [[1820]]–[[1850]]
|----- align="center"
| [[Yizhu]]<br />奕詝 || Xiǎndì 顯帝<br />''Iletu hūwangdi'' || Wénzōng<br />文宗 || Xiánfēng 咸豐<br />''Gubci elgiyengge''
| Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng
| [[1850]]–[[1861]]
|----- align="center"
| [[Zaichun]]<br />載淳 || Yìdì 毅帝<br />''Filingga hūwangdi'' || Mùzōng<br />穆宗 || Tóngzhì 同治<br />''Yooningga dasan''
| Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži
| [[1861]]–[[1875]]<sup>8</sup>
|----- align="center"
| [[Zaitian]]<br />載湉 || Jǐngdì 景帝<br />''Ambalinggū hūwangdi'' || Dézōng<br />德宗 || Guāngxù 光緒<br />''Badarangga doro''
| Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu
| [[1875]]–[[1908]]<sup>8</sup>
|----- align="center"
| [[Puyi]] 溥儀<br />Taip pat vadinamas ''Henry'' || Xùndì<sup>9</sup><br />遜帝 || ''Nėra''<sup>10</sup> || Xuāntǒng 宣統<br />''Gehungge yoso''
| Pu-i; Siundi; Siuantong
| [[1908]]–[[1924]]<sup>11</sup><br />(mirė [[1967]])
|----- align="center"
| colspan="6" align="left" | <small>
1 – Čing imperatoriškosios šeimos pavardė buvo Aisin Gioro (kin. 愛新覺羅 aixin jueluo), bet mandžiūrai nebuvo pratę pavardės ar klano vardo įtraukti į asmeninį vardą.
</small><br />
<small>2 – Jei vartojamas šventyklos arba pomirtinis vardas, valdovas įvardijamas prieš jį pridedant dinastijos pavadinimą (Qing).</small><br />
<small>3 – Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas. Imperatoriai nuo Šundži dažniausiai vadinami šiais devizais. Pirmieji du imperatoriai vadinami Nurhaci ir Hong Taidzi.</small><br />
<small>4 – Nurhaci 1616 m. įkūrė Dzin (金) arba Vėlyvąją Dzin (後金) dinastiją, bet tai jo sūnus Hong Taidzi 1636 m. pervadino dinastiją į Čing. Nurhaci savo valdymo devizu pasirinko Tianming, tačiau jo Čing dinastijos titulai buvo suteikti jau po mirties.
</small><br />
<small>5 – Kai kur Hong Taidzi klaidingai vadinamas [[Abahai]] (阿巴海).</small><br />
<small>6 – Pirmasis Čing dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją.</small><br />
<small>7 – Čianlongas oficialiai atsisakė sosto 1796 m., sekdamas [[konfucianizmas|konfucianistiniu]] [[sūniškasis nuolankumas|sūniškojo nuolankumo]] principu: nenorėdamas valdyti ilgiau nei jo senelis Kangsi imperatorius. Tačiau iš tikro iki pat mirties buvo aukščiausia šalies valdžia, o jo sūnus valdė tik nominaliai.</small><br />
<small>8 – 1861–1908 m. šalį už mperatoriaus nugaros praktiškai valdė imperatorienė regentė [[Cixi|Cisi]].</small><br />
<small>9 – Siundi („sosto atsisakęs imperatorius“) – pomirtinis vardas, kuriuo žemyninės Kinijos ir Taivano istorinės knygos vadina paskutinįjį imperatorių.</small><br />
<small>10 – 2004 m. Čing imperatoriškosios šeimos palikuonys suteikė Pu-i pomirtinį ir šventyklos vardą. Pomirtinis: Mindi (愍帝), šventyklos: Gongzong (Gongdzong, 恭宗). Dar nežinia, ar kinų visuomenė priims ir ims vartoti šiuos vardus.</small><br />
<small>11 – Čing dinastija buvo nuversta nuo sosto 1911 m., Siuantongas oficialiai atsistatydino 1912 m. vasario 12 d. Tačiau tą pačią dieną Kinijos Respublika išleido įsaką „Dėl palankaus elgesio su Čing imperatoriumi jam atsistatydinus“, pagal kurį Siuantongas galėjo pasilikti savo imperatoriškąjį titulą, o Respublika su juo bendrauti turėjo pagal užsienio valstybių monarchams skirtą protokolą. Šis įsakas buvo pataisytas 1924 m. lapkričio 5 d.: Siuantongas prarado titulą ir tapo paprastu Kinijos Respublikos piliečiu. Tą pačią dieną Siuantongas buvo išmestas iš Uždraustojo miesto.</small>
|}

== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}

== Nuorodos ==
{{Commons|清朝|no=T}}
* [http://www.mnsu.edu/emuseum/prehistory/china/later_imperial_china/qing.html Trumpa istorija] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20080514131130/http://www.mnsu.edu/emuseum/prehistory/china/later_imperial_china/qing.html |date=2008-05-14 }}
* [http://www.cosmopolis.ch/english/art/68/qing_art.htm Čing laikų menas]{{Neveikianti nuoroda|date=2021 m. sausio mėn. |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }}
* [http://www.fordham.edu/halsall/mod/1715chineserites.html Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20060902042732/http://www.fordham.edu/halsall/mod/1715chineserites.html |date=2006-09-02 }}
* [http://www.royalty.nu/Asia/China/PuYi.html Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių]
{{verta}}

[[Kategorija:Čingų dinastija| ]]