Peržiūrėti šaltinį Gyvulininkystė

[[Vaizdas:Cattle and sheep.jpg|thumb|320px|[[Galvijai]] ir [[avis|avys]]]]
'''Gyvulininkystė''' – mokslas, tiriantis naminių gyvulių veisimą, šėrimą, laikymą ir priežiūrą, jų organizmo sandarą ir funkcijas, produkcijos gamybą ir kokybę.

Gyvulininkystė – [[žemės ūkis|žemės ūkio]] šaka, apimanti naminių gyvulių ([[galvijai|galvijų]], [[kiaulė|kiaulių]], [[arklys|arklių]], [[avis|avių]], [[ožkos|ožkų]]), [[paukštis|paukščių]], kailinių žvėrelių, [[bitė|bičių]], [[žuvis (maistas)|žuvų]] auginimą ir naudojimą. Teikia maisto produktus ([[mėsa|mėsą]], [[pienas|pieną]], [[riebalai|riebalus]], [[kiaušinis|kiaušinius]]), žaliavas ([[vilna|vilną]], [[kailis|kailius]], odą, [[šerys|šerius]], [[kaulas|kaulus]], [[kraujas|kraują]]), darbo jėgą, pramogas ir organines trąšas. Iš gyvulininkystės produktų ir atliekų gaminami [[pašarai]] ([[kraujamilčiai]], [[kaulamilčiai]], mėsos ir kaulų miltai, separuotas pienas, vaistiniai preparatai (gydomieji serumai, [[hormonai|hormonų]] preparatai). Gyvulininkystės vystymasis, jos produktyvumas glaudžiai susijęs su [[augalininkystė|augalininkyste]], žemės naudojimo intensyvumu.

== Istorija ==

=== Lietuvoje ===
Lietuvos gyventojai gyvulininkyste vertėsi jau II a. pr. m. e. pradžioje. Istoriniuose šaltiniuose [[arklys|arkliai]], jaučiai, karvės, kiaulės, [[ožkos]] minimos nuo [[XI amžius|XI a.]] [[XVI amžius|XVI]]–[[XVIII amžius|XVIII a.]] darbui naudoti arkliai ir jaučiai, tačiau [[XIX amžius|XIX a.]] II pusėje galutinai buvo pereita prie arklių. Nuo XVI a. antroje pusėje įvykdytos [[Valakų reforma|Valakų reformos]] ir įvesto trilaukio ūkio iki XIX a. pabaigos Lietuvoje gyvulininkystė beveik jokios pažangos nepadarė.

Auginti [[galvijai|galvijus]] paskatino valakų reforma ([[1557]] m.). Jos įstatuose buvo nurodyta kiekviena kunigaikščio žemių palivarkui laikyti nemažiau kaip 20 [[karvė|karvių]]. Nemažai melžiamų karvių buvo privačiuose dvaruose. Po valakų reformos, padaugėjus [[dirvožemis|dirvų]], buvo siekiama didinti gyvulių skaičių ir dėl [[trąšos|trąšų]]. Valstiečiai augino tų pačių rūšių gyvulius kaip ir dvarininkai.

Nuo XVIII a. antrosios pusės kai kurie dvarai pradėjo rūpintis [[galvijininkystė]]s plėtimu bei galvijų veislių gerinimu. A. Tyzenhausas, valstybinių dvarų administratorius, sekdamas Vakarų Europos žemės ūkio naujovėmis, gabenosi į Lietuvą veislinių galvijų, steigė [[veterinarija|veterinarijos]] punktus, rūpinosi pašarinių žolių sėjimu, ragino dvarininkus mokytis gyvulininkystės dalykų. Veisliniai galvijai tuo metu buvo auginami I. Masalskio, [[Kosakovskiai|Kosakovskių]], [[Oginskiai|Oginskių]] ir kt. dvaruose. XVIII–XIX a. ėmė plisti įvežtiniai smulkieji arkliai, atgabenti iš Vakarų Europos, ypač tinkantys traukti sunkius naujoviškus žemės ūkio padargus bei mašinas.

Labiau rūpintis galvijų produktyvumo didinimu buvo pradėta XIX a. viduryje, kai dvarininkai aktualiems ūkiniams klausimams spręsti pradėjo steigti žemės ūkio draugijas. Pirmoji žemės ūkio draugija buvo įsteigta [[1832]] m. [[Klaipėda|Klaipėdoje]]. Draugija rūpinosi žemės ūkio dirbimu, pašarų auginimu ir gyvulininkystės gerinimu. Ji organizuodavo žemės ūkio produktų ir gyvulių parodas. Pirmoji paroda buvo organizuota [[1846]] m. [[Priekulė]]je. Vėliau žemės ūkio parodos vyko [[Budelkiemis|Budelkiemyje]] ([[1847]] m.), [[Mišeikiai|Mišeikiuose]] ([[1849]] m. ir [[1857]] m.), Priekulėje (1857 m.), [[Tauralaukis|Tauralaukyje]] (1857 m.). Parodose buvo demonstruojami geriausi gyvuliai ir išauginti žemdirbystės produktai. Lankytojai buvo supažindinami su gyvulių auginimo reikalavimais, jų šėrimo bei veterinarijos pagrindais.

Buvo auginamos nedidelio produktyvumo gyvulių veislės, gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų. Pagrindinė arklių veislė buvo [[žemaitukai]], plačiai žinomi tiek Rytų, tiek Vakarų Europoje. Vietiniai galvijai buvo žali, [[Lietuvos baltnugariai|baltnugariai]] (juodmargiai su balta juosta per nugarą), [[Lietuvos šėmi galvijai|šėmi]] (palši, rusvai pilki), pasitaikydavo baltų ir juodų. Vietinės kiaulės buvo baltos, deglos, rusvos, juodos. Vietinės šiurkščiavilnės avys buvo pilkos, juodos, rusvos.

Nors gyvulių buvo laikoma daug, beveik visi ūkiuose pagaminti produktai ten pat būdavo ir suvartojami. Tiktai XIX a. II pusėje ir XX a. pradžioje imta gaminti [[rinka]]i. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, daugiausia pastangų buvo skiriama galvijų ir kiaulių ūkiui intensyvinti, kad kuo daugiau būtų gauta pajamų už eksportuojamą produkciją. Vietinius galvijus imta gerinti juodmargių ir žalųjų veislių [[reproduktorius|reproduktoriais]], įvežtais iš [[Danija|Danijos]], [[Švedija|Švedijos]] ir [[Prūsija|Rytprūsių]]. Kiaulėms didžiausios įtakos turėjo anglų ir švedų [[didžiosios baltosios kiaulės]]. Vietinėms avims didžiausią įtaką padarė Rytprūsių ir [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašto]] juodgalvės avys. [[Žemaitija|Žemaitijos]] arklių kokybei gerinti buvo įsteigtas žirgynas, įkurti [[kergimo punktas|kergimo punktai]], iš užsienio įvežti reproduktoriai, daugiausia [[ardėnai]] iš Švedijos ir [[Belgija|Belgijos]], [[trakėnai]] bei [[Hanoverio arkliai]].

{| class="wikitable" align="right"
|+'''Pajamos už Lietuvos eksportuojamą gyvulininkystės produkciją (mln. Lt)'''
|-
! style="background:#efefef;" |
! style="background:#efefef;" | Pieno<br /> produktai
! style="background:#efefef;" | Kiaulės,<br /> kiauliena<br /> ir jos produktai
! style="background:#efefef;" | Arkliai
! style="background:#efefef;" | Kiaušiniai
|-
| style="background:#efefef;" |[[1924]]
| align="center" |7,10
| align="center" |11,772
| align="center" |16,125
| align="center" |19,9
|-
| style="background:#efefef;" |[[1930]]
| align="center" |52,59
| align="center" |68,767
| align="center" |10,270
| align="center" |11,9
|-
| style="background:#efefef;" |[[1932]]
| align="center" |44,04
| align="center" |54,489
| align="center" |2,248
| align="center" |6,3
|-
| style="background:#efefef;" |[[1934]]
| align="center" |17,42
| align="center" |40,063
| align="center" |4,650
| align="center" |1,7
|-
| style="background:#efefef;" |[[1938]]
| align="center" |50,13
| align="center" |51,850
| align="center" |4,993
| align="center" |7,8
|}
Nuo [[1923]]–[[1924]] m. didėjo gyvulių ir jų produktų [[eksportas]]. Iki [[1925]] m. į Vokietiją buvo eksportuojamos gyvos riebios kiaulės, o nuo [[1927]] m. – bekonai į D. Britaniją. Pieno produktų eksporto didžiausią dalį sudarė [[sviestas]], bet buvo eksportuojami [[sūris|sūriai]] bei pienas ir [[grietinė]]. Iš paukščių kiek daugiau pajamų davė [[Žąsis|žąsys]] jų buvo išvežama iki 854 000 ([[1932]] m.).

Didžiausias nuosmukis dėl pasaulinės ekonominės krizės ir eksporto kvotų buvo [[1934]] m., o nuo [[1935]] m. gyvulių ir jų produktų išvežimas vėl pradėjo didėti.

Gyvulių supirkimą, perdirbimą ir eksportą tvarkė [[Maistas (akcinė bendrovė)|„Maisto“ akcinė bendrovė]]. Ji turėjo [[skerdykla]]s [[Kaunas|Kaune]], Klaipėdoje, [[šiauliai|Šiauliuose]], [[Panevėžys|Panevėžyje]] ir [[Tauragė]]je. [[1937]] m. šios bendrovės [[akcinis kapitalas|akcinio kapitalo]] 69,8 % priklausė valstybei, o 30,2 % – ūkininkams ir [[kooperatyvas|kooperatyvų]] centrams. Krizės metais valstybė kiaulių augintojams nustatė palaikomąsias kainas.

[[Antrasis pasaulinis karas|II pasaulinis karas]] ir kolektyvizacija nusmukdė Lietuvos gyvulininkystę, buvo prarasta Vakarų rinka. Pagal galvijų ir kiaulių skaičių prieškarinis lygis pasiektas tik apie [[1960]] m., bet avių ir arklių skaičius toliau sparčiai mažėjo.

Padidėjus [[derlingumas|derlingumui]] ir įvežant nemažai [[koncentruotieji pašarai|koncentruotųjų pašarų]] (iki 1,5 mln. t) galvijų ir kiaulių skaičius buvo didinamas orientuojantis į veislinę gyvulininkystę. [[Lietuvos juodmargiai galvijai]] toliau buvo gerinami [[Olandų juodmargiai|Olandijos]], [[Vokietijos juodmargiai|Vokietijos]], [[Danijos juodmargiai galvijai|Danijos]], [[holšteinai]]s, bei [[Britanijos fryzai]]s, o [[Lietuvos žalieji|žalieji]] – [[Danijos žalieji galvijai|Danijos žalaisiais]] ir [[angelnai]]s. Lietuvoje auginamų kiaulių 95 % sudaro [[Lietuvos baltosios kiaulės|Lietuvos baltosios]]. 27 % kiaulių buvo išauginama 32 [[kiaulininkystės kompleksas|kiaulininkystės kompleksuose]], kiekviename iš jų auginama nuo 12 iki 54 tūkst. kiaulių per metus.


{| class="wikitable" align="right"
|+'''Gyvulių skaičius dabartinės Lietuvos teritorijoje (tūkst.)'''
|-
! style="background:#efefef;" |
! style="background:#efefef;" | Galvijai
! style="background:#efefef;" | Kiaulės
! style="background:#efefef;" | Avys
! style="background:#efefef;" | Arkliai
|-
| style="background:#efefef;" |[[1913]]
| align="center" |1025
| align="center" |1517
| align="center" |650
| align="center" |504
|-
| style="background:#efefef;" |[[1941]]
| align="center" |1054
| align="center" |1068
| align="center" |611
| align="center" |546
|-
| style="background:#efefef;" |[[1945]]
| align="center" |617
| align="center" |496
| align="center" |353
| align="center" |345
|-
| style="background:#efefef;" |[[1951]]
| align="center" |731
| align="center" |723
| align="center" |378
| align="center" |384
|-
| style="background:#efefef;" |[[1956]]
| align="center" |869
| align="center" |879
| align="center" |538
| align="center" |283
|-
| style="background:#efefef;" |[[1961]]
| align="center" |1223
| align="center" |1720
| align="center" |371
| align="center" |232
|-
| style="background:#efefef;" |[[1971]]
| align="center" |1815
| align="center" |2297
| align="center" |154
| align="center" |146
|-
| style="background:#efefef;" |[[1981]]
| align="center" |2215
| align="center" |2551
| align="center" |62
| align="center" |77
|-
| style="background:#efefef;" |[[1991]]
| align="center" |2322
| align="center" |2436
| align="center" |57
| align="center" |80
|-
| style="background:#efefef;" |[[1996]]
| align="center" |1065
| align="center" |1270
| align="center" |32
| align="center" |78
|}

[[Paukštininkystė]] buvo plečiama dideliuose [[paukštynas|paukštynuose]] taikant industrines technologijas ir auginant įvairius krosus. Nemažai buvo auginama [[antis|ančių]], šiek tiek žąsų ir [[kalakutas|kalakutų]]. Auginami ir kailiniai žvėreliai ([[audinės]], [[mėlynoji lapė|mėlynosios]] ir [[sibirinė lapė|sibirinės lapės]]). Bandoma plėsti [[triušininkystė|triušininkystę]] ([[Kalifornijos triušiai|Kalifornijos]], [[šinšilų veislės triušiai|šinšilų]], [[didžiųjų milžinų veislės triušiai|didžiųjų milžinų]] veislių triušiai).

Veislėms tobulinti buvo sukurta gana efektyvi valstybinė [[veislininkystė]]s sistema, kontroliavusi veislininkystės ūkių ir fermų darbą ir turėjusi du buliukų auginimo elevatorius, buliukų kontrolinio auginimo stotį, šešias kiaulių kontrolinio penėjimo stotis. Galvijininkystės veislininkystė rėmėsi [[dirbtinio sėklinimo stotis|dirbtinio sėklinimo stotimis]]. Kasmet iš Lietuvos buvo išvežama apie 60–70 tūkst. veislinių kiaulių, 30-–0 tūkst. telyčių, taip pat išvežama apie 40–50 % pagamintų mėsos ir pieno produktų.

=== Inventorius ===

XIX–[[XX amžius|XX a]]. Lietuvoje pašarams gabenti buvo trejopos priemonės: velkamosios, riedmeninės ir nešulinės.

Velkamosios – tai [[ryšis|ryšiai]], [[velkė]]s, [[stūma|stūmos]], [[grėblys|grėbliai]] ir [[rogė]]s, riedmeninės – keturračiai [[vežimas|vežimai]] ir vežimėliai, dviračiai bei vienračiai vežimėliai, nešulinės – nešimas rykuose ir be jų (glėbyje, rieškučiose, saujoje). Nešimo prietaisai buvo specialūs ([[kastė]]s, [[šakė]]s, [[rezginė]]s, [[doklas|doklai]]) ir universalios paskirties ([[maišas|maišai]], maišės, rūbai, paklotas, vienlankės pintinės, indai).

XIX–XX a. iš velkamųjų priemonių pašarams gabenti vasarą buvo naudojami ryšiai, velkės ir grėbliai. Archaiškiausiu ryšiu laikoma panaši į velkes vytinė. Manyta, kad į tolimas šlapias [[pieva]]s neverta nešiotis virvių ar vadelių ir jas ten pūdyti. Todėl vietoj buvo nukertamas liaunas aukštas [[beržas|berželis]], nugenėjamos šakos, susukamas kamienas, ant jo klojamas [[šienas]] ir, suveržus kamieno galus, už jų žolė velkama į sausumą. Ruošiantis gabenti virve ar vadelėmis, jos būdavo pasiklojamos dvilinkos, apkraunamos žole ir, apjuosus suveržiamos perkišant galus per kilpą. Vytinę paprastai vilkdavo žmogus, o velkant virve ar vadelėmis dažniausiai buvo pasikinkomas arklys. Tokios šieno vilkimo priemonės naudotos iki XX a.

Grėblius pašarams vilkti valstiečiai naudojo šienaudami pievas ir pjaudami [[javai|javus]]. Grėblius tik iš dalies galima priskirti prie velkamųjų priemonių, nes jie tiko ir kitiems darbams. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje valstiečių ūkiuose buvo trijų rūšių grėblių: paprastųjų, didžiųjų rankinių (plačiųjų) ir arklinių. Paprastaisiais ir plačiaisiais grėbliais buvo velkamas šienas iš šlapių pievų pakraščių.

Arklines grėbiamąsias, kuriomis šienas, o XX a. ir įvairūs palaidi javai buvo velkami į krūvas, feodalizmo laikotarpiu Lietuvoje turėjo tik nedaugelis. Jos paprastai būdavo atvežtos iš užsienio. Antai savaitraščio „[[Kurjer Wilenski]]“ žemės ūkio apžvalgininkas T. Snarskis, [[1860]] m. aprašydamas padėtį [[Gardino gubernija|Gardino]], [[Kauno gubernija|Kauno]], [[Minsko gubernija|Minsko]] ir [[Vilniaus gubernija|Vilniaus]] gubernijų dvaruose, užsiminė, kad buvusio [[Trakai|Trakų]] [[maršalka|maršalkos]] [[Severinas Remeris|Severino Remerio]] dvare buvo išbandyta garsaus lenkų konstruktoriaus Lilpopo fabriko ([[Varšuva]]) gamybos [[grėbiamoji]], kuria šieną sugrėbdavo ir sutraukdavo į krūvas.

XIX–XX a. skirtingos pašarų rūšys retai kada gyvuliams būdavo duodamos grynos. Dažniausiai juos perdirbdavo: smulkindavo, maišydavo, brinkydavo, plikydavo, ir šutindavo.

Susmulkinti stambūs pašarai (šiaudai, žolė) vadinami kapojais. Kapojus gamindavo stambius pašarus kapojant [[kirvis|kirviais]], pjaunant namų gamybos mašina, vadinama [[kapojinė|kapojine]] ir fabrikine mašina, vadinama [[akselinė|akseline]]. Ten, kur kapojai gyvuliams būdavo duodami dažniau, jau XVIII a. būta specialų įrengimų. XIX a. antrojoje pusėje kapojinių gana daug buvo valstiečių ūkiuose. namų darbo kapojinės buvo įvairios: vienos pjovė rankeną nuspaudžiant, kitos – sukant. Pirmąsias sudarė dvi pagrindinės dalys: peilis ir ožys, ant kurio pjaustomi pašarai. Lietuvoje labiausiai paplito dalginės kapojinės: pašaras ant ožio būdavo pjaustomas nudėvėta [[dalgis|dalgio]] geležte.

Namų gamybos sukamas kapojines turėjo tik kai kurie valstiečiai, gyvuliams šerti ruošiantys daug kapojų.

Fabrikinės kapojinės mašinos – akselinės – Lietuvoje greičiausiai ėmė plisti tik XIX a., nors pavieniai darbininkai jas galėjo įsigyti ir anksčiau. XIX a. viduryje jų buvo dar mažai, jas propagavo ūkinė literatūra.

=== Produktų gamyba ===

[[Baudžiava|Baudžiavos]] laikotarpiu Lietuvos dvaruose [[Maistas|maisto produktus]] ruošė atitinkamo amato išmokyti baudžiauninkai. Stambieji dvarininkai turėjo specialiai įrengtas [[pieninė|pienines]], [[sūrinė|sūrines]], [[ledainė|ledaines]] ir kt. Valstiečiai [[pienas|pieną]] laikydavo puodynėse negyvenamoje namo patalpoje, vadinamoje [[kamara|kamaroje]]. Sviestą mušdavo ir sūrius darydavo [[virtuvė]]je.

Sviestas buvo gaminamas iš nusistovėjusios [[grietinė]]s, nugraibytos nuo ramiai laikyto inde pieno paviršiaus. Dažniausiai [[grietinėlė|grietinėlę]] surinkdavo iš kelių pieno melžimų, ją suraugindavo ir moliniame inde sukdavo mediniu [[šaukštas|šaukštu]], kol pasirodydavo sviesto grūdeliai. Toks sviesto gamybos būdas tenkino valstiečius, kurie turėjo mažai pieno, o dvaruose, kur pieno palyginti buvo daug, šis sviesto gamybos būdas buvo negreitas ir sunkus. Todėl jau XVIII a. dvaruose buvo pradėtos naudoti įvairios medinės sviesto [[muštokė]]s. Dažniausiai Lietuvoje jos buvo statinėlės formos. Supilta į muštokę grietinė buvo plakama ant ilgo koto pritvirtintu kryžoku (tai dvi kryžmai sukaltos lentelės), kol susidarydavo sviesto grūdeliai. Nusunkti sviesto grūdeliai būdavo plaunami šaltu [[vanduo|vandeniu]], pasūdomi ir supresuojami (suminkomi) atskirame inde. Taip pagamintas sviestas buvo laikomas kamarose arba ledainėse. XIX a. sviesto muštokėse sviestą gamino jau daugelis valstiečių.

Dvaruose ir valstiečių namuose buvo gaminami sūriai. Žemaitijoje ir [[Užnemunė]]je valstiečiai dažniausiai jį gamindavo iš saldaus virinto pieno, primaišydami [[kiaušinis|kiaušinių]] ir įvairių [[prieskoniai|prieskonių]] ([[druska|druskos]], [[petražolė|petražolių]], [[kmynas|kmynų]]), vadinamąjį saldų sūrį. Kitose Lietuvos vietovėse paplito rūgštus [[varškė]]s sūris, kuris buvo gaminamas iš rūgštaus pieno, pridedant grietinės ir kmynų, o kartais ir kiaušinių. Vienu ir kitu atveju sutrauktas pienas supilamas į trikampį drobinį maišelį, vadinamąjį [[sūrmaišis|sūrmaišį]] kuris buvo pakabinamas nuvarvėti, o po to spaudžiamas [[sūrspaudžiai]]s. Suspaustą sūrį buvo galima tuojau vartoti, norint išlaikyti ilgesniam laikui, jis būdavo džiovinamas prieš [[saulė|saulę]] ar prie [[krosnis|krosnies]]. Taip buvo pagaminamas džiovintas sūris. Pailgi trikampiai sūriai Lietuvoje pradėti gaminti tik XIX a. antrojoje pusėje, pradėjus naudoti sūrspaudžius (anksčiau sūriai buvo gaminami apvalūs).

=== Mašinos ir įranga ===

Dauguma fabrikinių [[akselinė|akselinių]] XIX a. į Lietuvą greičiausiai pateko iš [[Lenkija|Lenkijos]], kur jos angliškų mašinų pavyzdžiu buvo gaminamos jau nuo [[1805]] m. Palyginus [[Rusija|Rusijos]] ir Lenkijos [[1879]] m. akselinių gamybos apimtį, matyti, kad Lenkijos produkcija sudarė 347,9 % Rusijos produkcijos. Be abejo, prie lenkiškų akselinių plitimo Lietuvoje prisidėjo ir nuo seno susiklostę valstybiniai kontaktai bei reklama to meto Lietuvos periodikoje [[lenkų kalba]].

[[Kapitalizmas|Kapitalizmo]] raida Lietuvoje skatino plėsti prekinę gyvulininkystę, gerinti ir racionaliau panaudoti [[pašarai|pašarų]] bazę. Dalginėmis [[kapojinė]]mis susmulkinti buvo ilgas, varginantis darbas, todėl akselines ėmė įsigyti ne tik dvarininkai, bet ir įvairaus ekonominio pajėgumo valstiečiai.

Anksčiausiai akselines pradėjo įsigyti Pietvakarių Lietuvos valstiečiai. XX a. pradžioje jos plito Pietryčių, kiek vėliau – Rytų Lietuvoje. [[1930]] m. daugiausia akselinių 100 [[hektaras|ha]] naudmenų teko [[Šilutės apskritis|Šilutės]] (8,09), [[Marijampolės apskritis|Marijampolės]] (6,64), [[Vilkaviškio apskritis|Vilkaviškio]] (6,52), [[Seinų apskritis|Seinų]] (6,43), [[Pagėgių apskritis|Pagėgių]] (6,36), [[Alytaus apskritis|Alytaus]] (5,64) apskritims.

Lietuvos pramonininkai greit prisitaikė prie [[žemės ūkis|žemės ūkio]] poreikių ir jau XIX a. pabaigoje [[Kaunas|Kaune]] [[Nikolajus Rekošas|N. Rekošo]] fabrikas „[[Minerva (fabrikas)|Minerva]]“ pradėjo gaminti kelių tipų akselines. Vis dėlto XX a. Lietuvoje akselinių mašinų gamybos apimtis dar buvo nedidelė: oficialios statistikos duomenimis, 1932 m. pagaminta 326, 1934 m. – 138, [[1936]] m. – 209, 1937 m. – 355 akselinės. [[1928]]–[[1930]] m. daugiausia jų buvo įvežta iš [[Vokietija|Vokietijos]] ir Lenkijos, [[1931]], 1932 ir [[1935]] m. – iš [[Tarybų Sąjunga|Tarybų Sąjungos]], 1936–1937 – iš [[Estija|Estijos]]. [[Importas]], nors ir ne nuosekliai, mažėjo: 1928 m. įvežtos 1555 akselinės kainavo 221000 [[litas|litų]], tuo tarpu [[1933]]–1937 m., t. y. per penkerius metus, importuota 624 už 50000 litų.

Buvo kelios importo sumažėjimo priežastys. Pirma, XX a. trečiajame dešimtmetyje daugelis didesnį gyvulių skaičių laikiusiųjų, iš jų ir vidutinių valstiečių, jau turėjo akselines. Antra, plintant pašariniams šakniavaisiams, kapojų buvo pjaustoma mažiau, o kai kuriuose stambiuosiuose, ypač Pietvakarių Lietuvos, ūkiuose išviso nustota jais šerti.

Jau XIX a. dvaruose buvo bandoma šakniavaisius smulkinti mašinomis. [[1862]] m. T. Snarskis rašė, kad R. Jasinskio [[Akmenos dvaras|Akmenos dvare]] ([[Vilniaus apskritis|Vilniaus apskr.]]) nuplautos žalios [[daržovė]]s smulkintos į ratą įtaisytais peiliais. XX a. pradžioje fabrikinių smulkintuvų pradėjo atsirasti [[Klaipėdos kraštas|Klaipėdos krašte]] ir vakarinės [[Užnemunė]]s pasiturinčių valstiečių ūkiuose. Tuo metu Vakarų Lietuvoje, kur auginta gana daug pašarinių [[runkelis|runkelių]], vadinamąsias burokmales ėmė darytis patys valstiečiai. Pagal darbinės dalies konstrukciją išskiriami du jų tipai; su cilindrine ir plokščia tarka. Tokios [[burokmalė]]s buvo naudojamos iki XX a. septintojo ir aštuntojo dešimtmečio.

XIX a. pradžioje kai kurios pašaro rūšys – kapojai, [[pelai]], šakniavaisiai, rečiau [[grūdai]], [[sėlenos]] – buvo plikinamos, kad taupiau susinaudotų, noriau juos gyvuliai ėstų, o šeriant miežiniais pelais, kad nepakenktų gyvuliams. XIX a. viduryje dvaruose buvo pradėta kapojus plikinti ir fermentuoti. Tam reikėjo sudėtingų įrengimų ir specialios patalpos. XIX a. įrengimai pašarams šutinti ir virinti buvo kai kuriuose [[Kauno apskritis|Kauno]], [[Panevėžio apskritis|Panevėžio]], [[Šiaulių apskritis|Šiaulių]], [[Zarasų apskritis|Zarasų]] apskričių dvaruose.

=== Mokslo įstaigos ===

Pirmoji gyvulininkystės mokykla dvarininko J. Ivanavičiaus pastangomis įsteigta [[1891]] m. Pagojaus dvare [[Kelmės valsčius|Kelmės valsčiuje]], [[1910]] m. perkelta į grafo D. Zubovo dvarą [[Bubiai (Šiauliai)|Bubiuose]]. Prieš [[Pirmasis pasaulinis karas|I pasaulinį karą]] Lietuvoje veikė 8 ž. ū. mokyklos. 1937 m. Lietuvoje gyvulininkystės mokslo žinias skleidė Žemės ūkio akademija [[Dotnuva|Dotnuvoje]] (1925 m.), Veterinarijos akademija Kaune (nuo 1936 m.), Gruzdžių aukštesnioji gyvulininkystės mokykla (nuo 1925 m.), Belvederio aukštesnioji pienininkystės mokykla (nuo 1926 m.). Kai kurie tiriamieji darbai buvo atliekami Žemės ūkio akademijos Gyvulininkystės katedroje bei Kvietiškio kiaulių kontrolinio penėjimo stotyje (netoli [[Marijampolė]]s).

== Pasaulyje ==

{| class="wikitable" align="right"
|+'''Produktyviųjų gyvulių skaičius kai kuriose šalyse (mln., 1992)'''
|-
! style="background:#efefef;" |
! style="background:#efefef;" | Galvijai
! style="background:#efefef;" | Kiaulės
! style="background:#efefef;" | Avys
|-
| style="background:#efefef;" |[[Argentina]]
| align="center" |54,0
| align="center" |4,0
| align="center" |29,2
|-
| style="background:#efefef;" |[[Australija]]
| align="center" |23,3
| align="center" |2,5
| align="center" |155,2
|-
| style="background:#efefef;" |[[Brazilija]]
| align="center" |133,0
| align="center" |30,5
| align="center" |19,0
|-
| style="background:#efefef;" |[[Indija]]
| align="center" |200,0
| align="center" |8,7
| align="center" |54,5
|-
| style="background:#efefef;" |[[JAV]]
| align="center" |105,5
| align="center" |52,3
| align="center" |9,9
|-
| style="background:#efefef;" |[[Kinija]]
| align="center" |66,9
| align="center" |338,1
| align="center" |94,2
|-
| style="background:#efefef;" |[[Naujoji Zelandija|N. Zelandija]]
| align="center" |7,9
| align="center" |0,4
| align="center" |71,6
|}

Gyvulininkystė paplitusi visose šalyse. <br />[[1992]] m. pasaulyje buvo (mln.):
* 1275 [[galvijai|galvijų]],
* 819 [[kiaulė|kiaulių]],
* 1143 [[avis|avių]].

Didelę dalį [[Europa|Europos]] ir [[Šiaurės Amerika|Š. Amerikos]] šalių, Australijos, N. Zelandijos gyvulių sudaro labai produktyvios veislės.

Pasaulinė gyvulininkystės produktų gamyba 1992 m.:
* [[mėsa|mėsos]] 170 mln. t (daugiausia JAV),
* [[pienas|pieno]] 467,8 mln. t,
* [[Kiaušinis|kiaušinių]] 31,1 mlrd. (daugiausia Kinijoje),
* [[vilna|vilnų]] 29,9 mln. t (daugiausia Australijoje).

Spartėja gyvulininkystės produktų [[gamybos specializacija]] ir koncentracija, ji vis labiau intensyvinama. Daugelis ūkių įvairiose šalyse skerdimo kondicijos kiaules (iki 100 kg) užaugina per 6–7 mėn., jų priesvorio 1 kg suvartojama ~4 pašarinius vienetus, galvijų prieauglis vis dažniau skerdžiamas iki 18 mėn. amžiaus (jo masė iki 400 kg ir daugiau; 1 kg priesvorio suvartojama 6,5–7 pašariniai vienetai). Vis daugiau primelžiama pieno, pvz., Danijoje 1992 m. iš [[karvė]]s per metus primelžta vid. 6000 kg. Gyvulininkystės vystymąsį spartina [[grūdas|grūdų]] ūkio plėtimas, pasaulinės [[pašariniai grūdai|pašarinių grūdų]] prekybos didėjimas.

Į pasaulinę rinką kasmet patiekiama ~3 mln. galvijų (Europoje daugiausia jų eksportuoja [[Airija]], Danija, Amerikoje – [[Kanada]], [[Meksika]]). Kiaulėmis plačiausiai prekiaujama Europoje (daugiausiai jų eksportuoja Danija, Švedija, [[Bulgarija]], [[Vengrija]], Lenkija). Iš 2 mln. tonų šviežios mėsos, kuri kasmet patenka į pasaulinę rinką, 42 % sudaro [[jautiena]] ir [[veršiena]], 20 % – [[aviena]] (~1/2 jautienos ir veršienos teikia [[Argentina]] ir [[Urugvajus]], ~1/3 – Australija ir N. Zelandija; avienos daugiausia teikia Australija ir N. Zelandija). [[Kiauliena]] ir [[paukštiena]] daugiausia eksportuojama į to paties kontinento šalis. [[Sviestas|Sviesto]] daugiausia eksportuoja Australija ir N. Zelandija. Kiaušiniais paprastai prekiauja gretimos šalys (Europoje jų daugiausia eksportuoja [[Nyderlandai]] ir Danija).

== Gyvulininkystės poveikis aplinkai ==
: ''Daugiau skaitykite straipsnyje [[Gyvulininkystės aplinkosauginis poveikis]]''

Gyvulininkystės įtaka aplinkai yra vienas aštriausių klausimų žemės ūkio politikoje. 2006 metų lapkritį [[Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija]] išleido pranešimą<ref>{{cite web |url=http://www.fao.org/docrep/010/a0701e/a0701e00.htm |title=Livestock’s Long Shadow–Environmental Issues and Options|accessdate=2010-09-29|publisher=[[Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija]]}}</ref>, teigiantį, kad gyvulininkystė pagamina daugiau [[Šiltnamio efektas|šiltnamio efektą]] sukeliančių dujų (18 % visų antropogeninių [[Šiltnamio dujos|šiltnamio dujų]]) nei visos pasaulio transporto priemonės kartu paėmus (13,5 %)<ref>{{Cite web | title = Stern Review on the Economics of Climate Change | work = webarchive.nationalarchives.gov.uk | accessdate = 2016-09-01 | url = http://www.hm-treasury.gov.uk/independent_reviews/stern_review_economics_climate_change/sternreview_index.cfm | archiveurl = https://web.archive.org/web/20151126234943/http://webarchive.nationalarchives.gov.uk/20080910140413/http://www.hm-treasury.gov.uk/independent_reviews/stern_review_economics_climate_change/sternreview_index.cfm | archivedate = 2015-11-26 | url-status=unfit }}</ref>, jų tarpe 9 % viso pasaulio [[anglies dioksidas|anglies dioksido]] dujų, 65 % azoto suboksido, 37 % [[metanas|metano]] dujų ir 67 % [[amoniakas|amoniako]]. Pranešime įvardinami ir kiti faktai: šiuo metu gyvūnų auginimui yra naudojama 30 proc. Žemės sausumos ir 70 proc. dirbamos žemės; ši pramonė yra pagrindinis vandens [[Teršimas|taršos]] šaltinis, be to ir didžiausia vandens išteklių naudotoja; gyvulininkystė yra pagrindinė miškingumo mažėjimo priežastis, o tai prisideda prie [[biologinė įvairovė|biologinės įvairovės]] nykimo pasaulyje. Pranešime teigiama, jog nesiėmus jokių radikalių priemonių, grėsmė iki 2050-ųjų gali padvigubėti, kadangi didės mėsos ir kitų gyvūninių produktų poreikis. Kitais tyrimais taip pat įrodyta, kad [[gyvūninės kilmės produktai]] reikalauja didelių energijos sąnaudų.<ref>{{cite web |url=http://www.ajcn.org/cgi/content/abstract/78/3/660S | title=Sustainability of meat-based and plant-based diets and the environment | accessdate=2010-09-29 | publisher=D Pimentel, M Pimentel. American Journal of Clinical Nutrition, Vol. 78, No. 3, 660S-663S, September 2003}}</ref>

== Lietuvos gyvulininkystės mokslo įstaigos ==

[[1997]] m. Lietuvoje mokymu ir mokslu, susijusiu su gyvulininkyste, užsiėmė [[Lietuvos veterinarijos akademija]] (Kaune), [[Lietuvos žemės ūkio universitetas]] (Kaune), 11 aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų bei 41 ž. ū. mokykla. Trys aukštesniosios ž. ū. mokyklos specializuotos gyvulininkystei, kitose dėstomi gyvulininkystės pagrindai. [[Fermų mechanizacija|Fermų mechanizacijos]] klausimus sprendžia [[Lietuvos žemės ūkio inžinerijos institutas]] ([[Raudondvaris (Kaunas)|Raudondvaryje]] prie Kauno), Gyvulių ligų problemas tiria Veterinarijos institutas ([[Kaišiadorys]]e), gyvulininkystės produktų perdirbimą – [[Maisto institutas]] (Kaune), gyvulininkystės ekonomikos problemas tiria [[Agrarinės ekonomikos institutas]], tačiau pagrindinis gyvulininkystės mokslinio tyrimo darbas sukoncentruotas [[gyvulininkystės institutas|Gyvulininkystės institute]] ([[Baisogala|Baisogaloje]]). Čia tiriama galvijų, kiaulių, arklių, avių, paukščių veisimas, laikymas ir šėrimas, gerinamos Lietuvos gyvulių veislės, saugomas jų [[genofondas]], ieškoma ekologiškai švarių, energiją taupančių gyvulių laikymo technologijų, tiriamas vietinių pašarų efektyvumas.

== Gyvulininkystės šakos ==

* [[Arklininkystė]]
* [[Asilininkystė]]
* [[Avininkystė]]
* [[Bitininkystė]]
* [[Elnininkystė]]
* [[Galvijininkystė]]
* [[Kiaulininkystė]]
* [[Kupranugarininkystė]]
* [[Mulininkystė]]
* [[Ožkininkystė]]
* [[Paukštininkystė]]
* [[Šunininkystė]]
* [[Triušininkystė]]
* [[Žuvininkystė]]
* [[Žvėrininkystė]]

== Išnašos ==
{{Išnašos}}

{{gyvūnų apsauga}}

[[Kategorija:Gyvulininkystė]]