Peržiūrėti šaltinį Heinrich Schliemann

{{Žmogaus biografija
| vardas = Heinrichas Šlymanas<br>{{de|Heinrich Schliemann}}
|fonas= aca
| paveikslėlis = Heinrich Schliemann.jpg
| paveikslėlio apibūdinimas = 
| paveikslėlio dydis = 
| gimimo data  = {{Gimė|1822|01|22|}}
| gimimo vieta = [[Noibukovas]], [[Meklenburgas-Pomeranija]]
| mirties data  = {{Mirė|1890|12|26|1822|01|22|}}
| mirties vieta = [[Neapolis]], [[Italija]]|palaidotas = Pirmose Atėnų kapinėse
| sutuoktinis = Jekaterina Lyžina<br>Sofija Engastromenos
| tėvai = Ernstas ir Luiza Šlymanai
| vaikai = Sergejus<br>Natalija<br>Nadiežda<br>Andromachė<br>Agamemnonas
| veikla = verslininkas, archeologas-mėgėjas
| sritis = 
| įstaigos = 
| pareigos = 
| išsilavinimas = 
| alma_mater = 
| studentai = 
| žinomas = 
| apdovanojimai = 
| parašas = Heinrich Schliemann - ypografi ellinika.JPG
| pastabos= 
| vikiteka=Category:Heinrich Schliemann }}
'''Heinrichas Šlymanas''' ({{de|Johann Ludwig Heinrich Julius Schliemann}}, [[1822]] m. [[sausio 22]] d. [[Noibukovas]], [[Meklenburgas-Pomeranija]], [[Vokietija]] – [[1890]] m. [[gruodžio 26]] d. [[Neapolis]], [[Italija]]) – [[Vokietija|vokiečių]] verslininkas, archeologas-mėgėjas.

== Biografija ==
Heinrichas Šlymanas gimė 1822 m. sausio 6 d. neturtingo pastoriaus šeimoje, Noibukovo kaimelyje prie [[Baltijos jūra|Baltijos jūros]], Vokietijoje. Jo tėvas Ernstas Šlymanas ([[1780]]–[[1870]] m.) buvo vietos pastorius. Po metų šeima persikėlė gyventi į Ankeršageną {{de|Ankershagen}}, kur ir prabėgo H. Šlymano vaikystė. Tėvas dažnai sūnui pasakodavo senovės legendas apie [[Pompėja|Pompėjos]] žlugimą, [[Trojos karas|Trojos karą]] ir kt. Kai Henrikui sukako aštuoneri, tėvas sūnui padovanojo iliustruotą Liudviko Jererio ({{de|Ludwig Jerrer}}) „Pasaulinę istoriją vaikams“. Vaikas nuo vaikystės svajojo surasti ir atkasti [[Troja|Trojos]] miestą.

=== Skandalas su tėvu ===
[[Vaizdas:Эрнст Шлиман.png|120px|thumb|left|Ernstas Šlymanas. H. Šlymano santykiai su tėvu buvo įtempti, bet jis niekada neprarado su juo ryšio.]]
Tėvas visokeriopai skatino sūnų domėtis istorija, bet pats būdamas girtuokliu, į pasaulį ir gyvenimą žiūrėjo gana laisvamaniškai. Tai lietė ir jo santykius su moterimis. H. Šlymano motina Luiza ({{de|Luise Therese Sophie}}), kentusi vyro neištikimybę, mirė [[1831]] m. Tėvas vedė vieną iš savo meilužių. Tai galutinai sugriovė šeimą ir jaunąjį Henriką auklėti pasiėmė dėdė Fridrikas. Šis jaunuoliui leido privačiai mokytis lotynų kalbos pas Karlą Andresą. Kartą Heinrichas lotynų kalba parašė apsakymą apie Trojos karą. Matydamas mokinio pasiekimus lotynų kalboje, Andresas nutarė leisti jaunuolį mokytis į gimnaziją {{de|Gymnasium Carolinum (Neustrelitz)}}. Nustačius bažnyčios lėšų švaistymą Henriko tėvui buvo iškelta baudžiamoji byla<ref>Robert Payne, ''„The Gold of Troy: The Story of Heinrich Schliemann and the Buried Cities of Ancient Greece“'', [[1959]] m., [[Niujorkas|New York]]: Dorset Press, [[1990]] m., [http://books.google.com/books?ei=o_A8TISuD4n0tgOB3vnaCg&ct=result&id=G1TPdd9JCr8C&dq=Heinrich+Schliemann+embezzled&q=embezzled#search_anchor 15 psl].</ref>, bei grąžinti pinigus bažnyčiai. Pinigų mokslams gimnazijoje neliko ir pasimokius tris mėnesius Henrikui teko pereiti į realinę mokyklą ({{de|Realschule}}).

[[1836]] m. H. Šlymanas baigė mokyklą ir pradėjo dirbti padėjėju {{de|Herr Holtz's}} maisto prekių parduotuvėje [[Furstenbergas|Furstenberge]], netoli [[Berlynas|Berlyno]]. Po penkerių darbo metų, dėl ligos, buvo priverstas palikti darbą<ref>"Henrikas Šlymanas ''Allgemeine Deutsche Biographie'', [http://de.wikisource.org/wiki/ADB:Schliemann,_Heinrich de.wikisource]. {{de| }}</ref>.

[[1841]] m. H. Šlymanas pėsčias išėjo ieškotis darbo į [[Hamburgas|Hamburgą]]. Laive „Dorothea“ įsidarbino junga ir [[lapkričio 28]] d. išplaukė į [[Venesuela|Venesuelą]], bet laivas pateko į audrą ir nuskendo. Kaip laiškuose rašė pat H. Šlymanas, tik jam ir dar aštuoniems jūreiviams pavyko išsigelbėti: jie valtimi pasiekė [[Olandija|Olandijos]] krantą<ref>Payne, [http://books.google.com/books?ei=o_A8TISuD4n0tgOB3vnaCg&ct=result&id=G1TPdd9JCr8C&dq=Heinrich+Schliemann+embezzled&q=Texel#search_anchor 25 psl].</ref>. [[Prūsijos karalystė|Prūsijos]] konsulas [[Amsterdamas|Amsterdame]] padėjo jaunam jūreiviui. Po gydymosi ligoninėje jį įdarbino prekybos kompanijoje ''Hoyack & Co''. Darbas buvo nesunkus ir H. Šlymanas turėdamas darbe daug laisvo laiko, pradėjo savarankiškai mokytis užsienio kalbų. Per trejus metus jis sugebėjo išmokti [[olandų kalba|olandų]], [[anglų kalba|anglų]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[italų kalba|italų]] ir [[portugalų kalba|portugalų]] kalbas.

[[1844]] m. H. Šlymanas įsidarbino ''B. H. Schröder & Co'' prekybos kompanijoje. Čia jis pradėjo mokytis [[rusų kalba|rusų]] kalbos ir jau po pusantro mėnesio sugebėjo rusiškai rašyti tarnybinius laiškus į [[Rusija|Rusiją]]. Daug žadantį darbuotoją kompanija komandiravo dirbti į [[Sankt Peterburgas|Sankt Peterburgo]] atstovybę. [[1846]] m. sausį 24-metis H. Šlymanas išvyko į Rusiją.

==== Rusijos milijonierius ====

===== Komercinė sėkmė =====
Atvykęs į Rusiją H. Šlymanas, be darbo keliose vokiečių firmose, įkūrė savąją ir greit pasiekė komercinių aukštumų. Prekiavo įvairiomis žaliavomis: [[Kalio salietra|Čilės salietra]] ([[parakas|parako]] komponentė), [[guma]], [[cukrus|cukrumi]], bet pagrindinė prekė buvo [[indigo]]. Komercinius sandorius sudarinėjo visame pasaulyje, o jo verslo atstovybės buvo [[Maskva|Maskvoje]], [[Paryžius|Paryžiuje]], [[Londonas|Londone]] ir Amsterdame. [[1847]] m. [[vasario 5]] d. priėmė Rusijos pilietybę ir tapo „Andrejumi Aristovičiumi“. Palaipsniui H. Šlymanas tapo vis įtakingesne asmenybe Rusijos verslo pasaulyje. Jam buvo suteiktas garbės piliečio vardas ir savo naująją gimtinę jis vadino „mano mylimoji Rusija“.

H. Šlymanas turėjo du jaunesnius brolius – Liudviką ir Paulių. Paulius padėjo jam verslo reikaluose Sankt Peterburge, o Liudvikas [[1848]] m., „aukso karštinės“ metu, emigravo į [[JAV|Ameriką]]. [[1850]] m. gegužę jis [[Kalifornija|vakarų krante]] mirė nuo [[šiltinė]]s. H. Šlymanas gavo pranešimą, kad po brolio mirties liko didelis palikimas. Iš Rusijos į Ameriką atvažiavęs H. Šlymanas beveik nieko negavo, nes brolio kompanionas didžiąją palikimo dalį buvo pasisavinęs ir pasislėpęs. H. Šlymanas JAV įsteigė banką ir pradėjo perpardavinėti aukso smėlį. Naujas verslas jam atnešė didelį pelną. Jam būnant [[San Franciskas|San Franciske]], [[Kalifornija]] buvo prijungta prie JAV. Taip H. Šlymanas automatiškai tapo JAV piliečiu.

[[1852]] m. rugpjūtį 30-metis H. Šlymanas sugrįžo į Sankt Peterburgą, o [[spalio 12]] d. vedė Jekateriną Petrovną Lyžiną ({{ru|Екатерина Петровна Лыжина}}). Nors jie susilaukė sūnaus Sergejaus ir dviejų dukrų Natalijos ir Nadieždos, – jų šeimyninis gyvenimas nesusiklostė.

===== H. Šlymanas ir Lietuva =====
Todėl visas savo jėgas H. Šlymanas skyrė verslui. Viename savo laiškų jis rašė, kad labai daug dirba, nes be darbo jis eina iš proto ir jokios linksmybės jam neįdomios. [[1853]] m. prasidėjo [[Krymo karas]], kurio dėka jis dar labiau pralobo. Tikėdamasis, kad [[anglai]] blokuos Rusijos prekybos uostus ir prekių tiekimas sutriks, H. Šlymanas naudojosi [[Klaipėda|Klaipėdos]] uostu, tuomet priklausiusiu neutraliai šaliai [[Prūsijos karalystė|Prūsijai]], ir pelningai gabeno prekes į Rusijos gilumą. Šiam verslui jis investavo didelę sumą ir išvyko į Klaipėdą koordinuoti prekių atkrovimo, bet atvykęs pamatė visiškai sudegusį miestą<ref>[http://www.gospelmath.com/Care/HeinrichSchliemann 1854 m. didysis miesto gaisras]{{Neveikianti nuoroda|date=2021 m. vasario mėn. |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }}</ref>. Laimei, sandėliai, kuriuose buvo saugomos H. Šlymano prekės, išliko ir jos buvo parduotos už dvigubą kainą.
[[1861]] m. Rusijos vyriausybė ruošėsi ant didelio formato popieriaus lapų paskelbti [[Baudžiavos panaikinimo reforma|baudžiavos panaikinimo manifestą]]. H. Šlymanas pasistengė supirkti kiek galima daugiau šio popieriaus, o paskui jį pardavė labai užkėlęs kainą. Akivaizdus sukčiavimas ir nekokybiškos prekės neliko nepastebėta imperatoriaus. Kada H. Šlymanas norėjo pradėti archeologinius kasinėjimus [[Ukraina|Ukrainos]] [[kurganas|kurganuose]] ir pateikė prašymą įvažiuoti į Rusiją, imperatorius [[Aleksandras II]] rezoliucijoje užrašė: „Tegu atvažiuoja – pakarsime“<ref>[http://www.geocaching.su/?pn=101&cid=7789 Arcizo kurganai {{ru|Пусть приезжает, повесим!}}]</ref>.

==== Didžiosios kelionės ====

===== Graikų kalbos studijos =====
[[1856]] m. pasibaigęs Krymo karas atnešė H. Šlymanui pelno ir jis sau leido pradėti pildytis vaikystės svajonėms – pradėti mokytis [[graikų kalba|graikų kalbos]]. [[Senovės graikų kalba|Senoji graikų kalba]] buvo vienintelė, kurią jis išmoko nepriekaištingai. Jis pasisamdė graikų kalbos mokytoją, bet dirbo jau anksčiau išbandytu ir patikrintu metodu: daug garsiai skaitė ir mokėsi atmintinai. Naująją graikų kalbą jis išmoko per šešias savaites ir ėmėsi senosios, kuri pasirodė žymiai sunkesnė. Žinoma jis mokėsi iš originalaus „[[Iliada|Iliados“]] ir „[[Odisėja|Odisėjos“]] tekstų. H. Šlymanas per tris mėnesius puikiai įsisavino šią kalbą ir galėjo skaityti [[Senovės Graikijos istorija|Senovės Graikijos]] tekstus, taip pat ir savo mėgstamą [[Homeras|Homerą]]. Paskui ėmėsi [[arabų kalba|arabų kalbos]], nes ši kalba turėjo didelę įtaką [[Europa|Europos]] civilizacijai. Taip H. Šlymanas pasiruošė [[Viduržemio jūra|Viduržemio jūros]] civilizacijų tyrinėjimams.
[[Vaizdas:Шлиман в 38 лет.jpg|thumb|left|H. Šlymanas [[1854]] m. Viena pirmųjų nuotraukų.]]

===== Aplink pasaulį =====
[[1858]] m. H. Šlymanas keliavo po [[Sirija|Siriją]], [[Palestina|Palestiną]], [[Egiptas|Egiptą]], [[Turkija|Turkiją]] ir [[Graikija|Graikiją]]. Šios kelionės metu jam kilo noras pasitraukti iš verslo, bet įmonių iš pardavimo procesas užtruko dėl teismų. [[1860]] m. H. Šlymanas sėkmingai investavo į JAV [[medvilnė]]s rinką. Ten prasidėjęs [[Jungtinių Valstijų pilietinis karas|pilietinis karas]] atnešė didelį pelną. Tik [[1863]] m. jam pavyko išspręsti juridinius verslo ginčus ir išsiruošti į kelionę aplink pasaulį. [[1864]] m. gegužę H. Šlymanas paliko Vokietiją, kirto Viduržemio jūrą ir atvyko į [[Tunisas|Tunisą]]. Čia jis aplankė [[Kartagina|Kartaginos]] griuvėsius, paskui aplankė [[Italija|Italijoje]] [[Pompėja|Pompėjos]] liekanas, iš čia vėl į Egiptą ir tolyn į rytus – į [[Indija|Indiją]] ir [[Ceilonas|Ceiloną]], norėdamas savo akimis pamatyti [[Hinduizmas|hinduizmo]] bei [[Budizmas|budizmo]] šventyklas. Toliau kelias suko į [[Kinija|Kiniją]], kur išsipildė jo sena svajonė – jis pamatė [[Didžioji kinų siena|Didžiąją kinų sieną]]. Paskui aplankė [[Pekinas|Pekiną]] ir [[Šanchajus|Šanchajų]], o iš ten išvyko į [[Japonija|Japoniją]]. Iš Japonijos laivu kirto [[Ramusis vandenynas|Ramųjį vandenyną]] ir atvyko į JAV. Kalifornijoje jis aplankė brolio kapą. [[Meksika|Meksikoje]] jis apžiūrėjo [[Actekai|actekų civilizacijos]] liekanas. Kelionė truko dvejus metus.

Grįžęs į Europą ir nusprendęs pakeisti savo gyvenimą H. Šlymanas įstojo studijuoti į [[Paryžiaus universitetas|Sorbonos universitetą]] archeologijos, kad įgyvendintų savo vaikystės svajonę – atrasti legendinę Homero aprašytą šalį – Troją.

Tuo metu H. Šlymanas pasiūlė savo žmonai atvykti į [[Paryžius|Paryžių]]. Po jos neigiamo atsakymo jis dar bandė tai įgyvendinti prievarta, nustojo ją finansuoti ir uždraudė savo pažįstamiems padėti badaujančiai šeimai, bet tai nepadėjo ir H. Šlymanui [[1869]] m. teko vykti į JAV [[Indiana|Indianą]], kur buvo galima vienašališkai nutraukti santuoką<ref>Indiana Historical Society – Manuscripts and Archives Department. Heinrich Schliemann Papers, 1869–1960 m.: Rinkinys # M 0378. [http://www.indianahistory.org/library/manuscripts/collection_guides/m0378.html Katalogas].</ref>.

==== Trojos kasinėjimai ====

===== Archeologijos pradžiamokslis =====
Neišklausęs pasirinktų paskaitų Sorbonos universitete, [[1868]] m. H. Šlymanas išvyko į Italiją, naujomis, archeologo akimis, pažiūrėti į [[Roma|Romos]] ir Pompejos istorinį palikimą. [[Liepos 28]] d. persikėlė į Graikiją ir atliko pirmuosius savo gyvenimo kasinėjimo darbus [[Itakė]]s saloje. Pagal Homero „Odisėją“, šioje saloje stovėjo pagrindinio herojaus namas ir H. Šlymanas ėmėsi ieškoti poemoje minimų istorinių faktų. Darbai užtrūko tik dvi dienas. Keletą žemėje rastų artefaktų H. Šlymanas iš karto priskyrė „Odisėjai“. Tokios skubotos išvados ir ateityje buvo jo braižas, bei kritikos jo adresų priežastimi.

Vėliau jis atvyko į [[Mikėnai|Mikėnus]], ieškoti Trojos karo dalyvio, [[Agamemnonas|Agamemnono]] kapo. Iš Mikėnų, Homero žinovas, atvyko į „Iliadoje“ minimą lygumą, vakarinėje [[Mažoji Azija|Mažosios Azijos]] dalyje, prie [[Dardanelai|Dardanelų]]. Tuo metu pasaulyje vyko aktyvios diskusijos dėl Trojos vietos. Labiausiai įtikinama teorija H. Šlymanui atrodė ta, kad miestas egzistavo ant Hisarliko kalvos.

Šios kelionės rezultatus H. Šlymanas publikavo [[1869]] m. savo pirmoje knygoje „Itakė, [[Peloponesas]] ir Troja“ ({{de|Ithaka, der Peloponnes und Troja}}). Savo darbą, kaip [[Disertacija|disertaciją]], jis pristatė [[Rostoko universitetas|Rostoko universitete]]. Vietos profesūra pritarė H. Šlymano moksliniams tyrimams ir skyrė daktaro laipsnį<ref>Wilfried Bölke, ''Heinrich Schliemann: Promotion an der Rostocker Universität'', 1996 m., 160–168 psl. ISBN 3910150365 ({{de|}}).</ref>.

===== Homero pasaulis surastas? =====
H. Šlymanas suprato, norint įrodyti savo tiesą, reikia surasti Troją. Hisarliko kasinėjimams [[Osmanų imperija|Osmanų valdžia]] leidimą išdavė tik po metų ir [[1871]] m. spalį prasidėjo darbai. Paieškos vyko iki [[1873]] m., ir kaip buvo tikėtasi, darbus lydėjo sėkmė. H. Šlymanas po [[Klasikinė Graikija|klasikinio graikų]] miesto griuvėsiais surado dar senesnių įtvirtinimų liekanas ir kelis [[Bronzos amžius|bronzos amžiaus]] kultūrinius sluoksnius. Buvo surasta [[Mikėnų kultūra]].

1873 m. [[gegužės 31]] d. darbininkai atkasė didelio statinio pamatus su gaisro žymėmis. H. Šlymanas iš karto jį pavadintos [[Priamas|Priamo]] namu. Jo kampe archeologas aptiko [[Priamo lobis|Priamo lobį]], kuris išgarsino H. Šlymaną visame pasaulyje <ref>Vėliau archeologai nustatė, kad lobio amžius yra tūkstantį metų senesnis, nei Homero aprašyti įvykiai.</ref>. Pusantro kilogramo aukso, 24 vėriniai, 6 apyrankės, 870 žiedų, 4066 sagės, 600 gramų talpos auksinis butelis, 2 nuostabios diademos, grandinėlės, daugybė smulkių papuošalų. Pagal sutartį, pasirašytą su Omanų vadovybe, pusę radinių archeologas turėjo perduoti Turkijai, tačiau jis to daryti neketino. Su žmonos Sofijos pagalba jie lobį paslėpė ir išvežė jį į Europą. Lobis buvo pats tikriausias įrodymas apie surastąją Troją<ref>[http://www.ve.lt/naujienos/kultura/kulturos-naujienos/h-slymanas---barbariskas-trojos-atradejas-3373/ H. Šlymanas – barbariškas Trojos atradėjas]</ref>.

H. Šlymano Trojos paieškos metodai iššaukė archeologų-profesionalų kritikos škvalą. Žinomas archeologas [[Ernst Curtius|Ernstas Kurcius]] ({{de|Ernst Curtius}}), tuo metu vadovavęs kasinėjimų grupei [[Olimpija|Olimpijos]] teritorijoje, ypač nepalankiai pasisakė prieš nekruopščius H. Šlymano kasinėjimus, siekdamas bet kokia kaina įrodyti savo teorijas ir vadino jį aferistu bei šarlatanu ({{de|schwindler und pfuscher}})<ref>[http://www.archaeology.org/9907/etc/calder.html A publication of the Archaeological Institute of America.] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110324221749/http://www.archaeology.org/9907/etc/calder.html |date=2011-03-24 }} Behind the Mask of Agamemnon</ref>. Visą tai, kas nesiejo su menamu Trojos karu, buvęs verslininkas ignoruodavo, o kai kada netgi neatsargiai sunaikindavo. Ypač stipriai nukentėjo atkasti kultūriniai sluoksniai. Mokslininkai piktinosi H. Šlymano siekiu, nežiūrint į nieką, viską ką jis ištraukdavo iš žemės, skelbti Homero laikotarpio liekanomis. Šlovingasis „Priamo lobis“ atrodė įtartinai. Daugelis buvo įsitikinę, kad H. Šlymanas apjungė įvairių epochų ir vietų artefaktus. „Kuo remiantis, – klausė archeologai, – jis teigia, kad visi šie daiktai priklauso Priamui?“ O H. Šlymanas manė, kad geriausias atsakymas dogmatikams bus – tęsti kasinėjimus. Atėjo eilė [[Mikėnai|Mikėnams]].

==== Mitai tapo realybe? ====

===== Pirmieji sąjungininkai =====
[[Vaizdas:Lion Gate Mykene with Wilhelm Dörpfeld 1891.jpg|thumb|H. Šlymanas ir [[Vilhelmas Derpfeldas|V. Derpfeldas]] prie Liūto vartų Mikėnuose.]]
Apie tai, kad Mikėnuose yra palaidotas Trojos karo herojus [[Agamemnonas]] buvo žinoma iki H. Šlymano. Jis iškėlė sau tikslą, – baigti ginčus apie legendinio karaliaus palaidojimo vietą. Į jo pareiškimą, kad kapas yra apvalaus statinio liekanų centre niekas nekreipė dėmesio. Europos archeologų draugija, kritikavo neprofesionalą. Bet jis nusprendė, kad vienintelis būdas priversti oponentus juo patikėti – ieškoti ir surasti.
[[Vaizdas:MiceneCircoloTombeReali.jpg|thumb|left|Apvalaus pastato liekanos Mikėnuose.]]
Nors akademiniuose sluoksniuose H. Šlymanas virto skandalinga figūra, atsirado žmonių, kurie panorėjo jam padėti. Jų tarpę buvo [[Oksfordo universitetas|Oksfordo universiteto]] profesorius [[Friedrich Max Müller|Maksas Miuleris]]<ref>Manfred Flügge, „Heinrich Schliemanns Weg nach Troja: Die Geschichte eines Mythomanen.“ Dtv, [[Miunchenas|München]] [[2001]] m., ISBN 3-423-24292-2</ref> ir žinomas antropologas ir patologo anatomas iš [[Berlynas|Berlyno]] [[Rudolf Virchow|Rudolfas Virchovas]]<ref>[http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/386527 Rudolf Virchow and Heinrich Schliemann. An essay on the friendship of two great men.]</ref>. Paieškomis susidomėjo ir tuometinis [[Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas|Anglijos ministras pirmininkas]], didelis Homero gerbėjas, [[William Ewart Gladstone|Viljamas Gladstonas]]<ref>[http://history-world.org/heinrich_schliemann.htm Henrikas Šlymanas] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20110317041636/http://history-world.org/heinrich_schliemann.htm |date=2011-03-17 }}</ref>. Šių ir kitų entuziastų palaikymas labai padėjo H. Šlymanui.

===== „[[Agamemnono kaukė]]“ =====
Mikėnuose pradėti kasinėjimo darbus sekėsi sunkiai. Ilgai užtruko gauti leidimą iš Graikijos vyriausybės dėl darbų pradžios. Po dvejų metų derybų, [[1876]] m. rugpjūtį, H. Šlymanui pavyko gauti leidimą, o po keturių mėnesių darbo jau buvo pirmieji rezultatai. Prie įžymiųjų „Liūtų vartų“, šalia vakarinių miesto įtvirtinimų, jis aptiko didelę kapavietę – penkis kapus, kuriuose buvo keletas kilogramų aukso, pomirtinių laidojimo kaukių, karūnų ir įvairiausių papuošalų. Radinių tarpe buvo ir įžymioji auksinė laidojimo kaukė. Iš karto buvo prisiminti Homero žodžiai apie „auksu turtingus Mikėnus“. Žinia apie auksinę kaukę tuoj pat apskriejo visą Europą.
[[Vaizdas:MaskeAgamemnon.JPG|thumb|left|200px|[[Agamemnono kaukė]].]]
H. Šlymanas tikėjo, kad surado Agamemnono ir jo šeimos kapą, bet prisimindamas, kaip sutiko jo Trojos atradimus, savo nuomonės šį kartą neišsakė. Vėliau kaukė buvo pavadinta „Agamemnono kauke“, bet pats H. Šlymanas niekada viešai nepasisakė, kad kaukė priklauso Agamemnonui. Vėlesni tyrimai parodė, kad kaukė ir kiti papuošalai yra žymiai senesni, nei gyveno legendinis karalius. Mokslininkai H. Šlymano radinius priskiria [[XVI amžius pr. m. e.|XVI a. pr. m. e.]], tad jis nesurado Agamemnono, bet jo kasinėjimai patvirtino Mikėnų kultūros egzistavimą, kuri egzistavo anksčiau, nei klasikinė Graikija. Jau bronzos amžiaus pradžioje mikėniečiai turėjo paprotį gaminti auksines laidojimo kaukes.

===== Nauja kritikos banga =====
Po kasinėjimo darbų ataskaitos publikavimo kilo triukšmas: ne specialistai H. Šlymanui triukšmingai plojo, o akademinė bendruomenė jį kritikavo. Pripažintas vokiečių archeologas Ernstas Kurcius teigė, kad H. Šlymanas savo radinius bet kokia kaina stengiasi sutapatinti su Homero poemos įvykiais. Nors ir pats Trojos ieškotojas jau suprato savo darbų metodikos trūkumus. Bet negalima buvo neigti, kad jo kasinėjimų dėka, [[Egėjo jūra|Egėjo jūros]] rajone egzistavo kultūra anksčiau nei klasikinė graikų kultūra ir ši kultūra niekuo nenusileido savo išsivystymu. Tuo metu radinių amžiaus dar nebuvo galima tiksliai datuoti, bet buvo aišku, kad priskirti juos Homero epochai negalima. Norint teisingai viską išsiaiškinti, buvo reikalingas profesionalumas ir mokslinės žinios. H. Šlymanas tai pripažino tik gyvenimo saulėlydyje.

===== Bendradarbiavimas su [[Vilhelmas Derpfeldas|V. Derpfeldu]] =====
Praėjus dvejiems metams po Mikėnų kasinėjimo, 56-mečiui H. Šlymanui, žmona Sofija pagimdė sūnų. Trojos karo herojaus garbei sūnui suteikė Agamemnono vardą. [[1879]] m. H. Šlymanas atnaujino Trojos paieškas. Šį kartą jam padėjo Rudolfas Virchovas. Po metų archeologas pradėjo [[Orchomenas|Orchomeno]] ([[Bojotija]]) kasinėjimus. Kartu su Troja ir Mikėnais, šis miestais taip pat yra minimas Homero epe. Bet aukso relikvijų čia surasti nepavyko: jos buvo išgrobstytos ankstesnių šimtmečių kapų plėšikų.
[[Vaizdas:Heinrich Schliemann house near Mycenae.jpg|thumb|H. Šlymano namas netoli Mikėnų.]]
Tuo laikotarpiu H. Šlymanas pradėjo keisti savo diletantišką kasinėjimų būdą. Didelę įtaką suvaidino R. Virchovas, taip pat architektas ir archeologas [[Vilhelmas Derpfeldas]]. Jam buvo sunku priprasti prie nuoseklaus ir kruopštaus bendražygių metodo, bet palaipsniui išmoko savo paieškose naudoti akademinės archeologijos pasiekimus.

===== Tirynso archeologiniai kasinėjimai =====
[[1884]] m. H. Šlymanas pradėjo [[Tirintas|Tirinto]] kasinėjimus<ref>[http://lt.tixik.com/tiryns-2355165.htm Tiryns – Apžvalgos Graikija.]{{Neveikianti nuoroda|date=2021 m. vasario mėn. |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }}</ref>, kur pagal padavimą gyveno [[Heraklis]], ir iš kur [[Achajai|achajų]] laivynas išplaukė į karą. H. Šlymanui su V. Derpfeldu pavyko surasti didelio pastato pamatus su daugybe koridorių, kiemų, didelių ir mažų salių su kolonomis ir šalia esančiais kambariais. Šio pastato pagrindą sudarė 12 x 10 m [[megaronas]], kurio viduryje buvo aukuras ir keturios nešančiosios kolonos išpuoštos freskomis ir inkrustuotomis lubomis. Priešais buvo prieangis ir vestibiulis su į lauką išeinančia kolonada ir apsupta daugybės įvairių kambarių ir patalpų.

Šis pastatas kažkuo buvo panašus į tą, kur H. Šlymanas surado „Trojos Priamą“. Bet buvo vienas svarbus skirtumas: Tirinto pastatas visais atžvilgiais buvo žymiai didesnis. Tai reiškė, kad Trojos II pastatas, kurį H. Šlymanas laikė Homero laikų, iš tikro buvo žymiai senesnis ir negalėjo būti Trojos karo metu. Per neatsargų ir skubotą Trojos kasinėjimą jis to nepastebėjo ir daug ką nepataisomai sunaikino. H. Šlymanas tai suprato ir išgyveno didelį nusivylimą.

Tolesnius kasinėjimo darbus Tirinte jis perdavė V. Derpfeldui, kas anksčiau nebūtų buvę įmanoma, o pats išvyko į [[Kuba|Kubą]]. Čia jis pardavė turimas geležinkelio kompanijos akcijas, o gautas lėšas investavo taip, kad iki gyvenimo pabaigos būtų aprūpinta šeima, o pats galėtų užsiimti archeologija.
[[Vaizdas:Sophia schliemann.gif|thumb|Antroji H. Šlymano žmona Sofija pasipuošusi papuošalais iš „Priamo lobio“.]]
65-metis H. Šlymanas turėjo problemų su ausimi, bet tai niekaip neatsiliepė jo aistrai ieškoti. Jis buvo suplanavęs darbus [[Kreta|Kretoje]] ir [[Egiptas|Egipte]].

===== Mirtis Neapolyje =====
[[1890]] m. H. Šlymanas kasinėjo kartu su V. Derpfeldu Troją. Pradėjo vėl labai skaudėti ausis ir vasarą jam teko palikti kasinėjimo darbus. Jis išvyko į [[Atėnai|Atėnus]], o [[lapkričio 13]] d. [[Halė]]s universitetinėje ligoninėje buvo atlikta ausies operacija.
[[Vaizdas:Schliemann grave.jpg|thumb|H. Šlymano kapas.]]
Pilnai nepasveikęs, H. Šlymanas nusprendė [[Kalėdos|Kalėdas]] sutikti kartu su šeima. Gruodžio viduryje paliko ligoninę ir per Leipcigą, Berlyną ir Paryžių atvyko į Neapolį. Prieš pat išplaukiant laivui į Atėnus, jo sveikatos būklė staiga pablogėjo ir jis vėl kreipėsi pas otorinolaringologą. [[Gruodžio 25]] d. vaikštinėdamas staiga prarado sąmonę. Praeiviai archeologą nuvežė į artimiausią ligoninę, bet nesuradus jokių dokumentų buvo atsisakyta priimti. Vienoje kišenėje buvo rastas kvitas su jo pavarde. H. Šlymaną skubiai pervežė į viešbutį ir iškvietė geriausius gydytojus.

Kitą dieną didysis archeologas-mėgėjas mirė. Liūdna žinia pasiekė Atėnus, žmona Sofija ir V. Derpfeldas išvyko parsivežti kūno.

[[1891]] m. [[sausio 4]] d. kūnas buvo parvežtas į Graikiją. Į archeologo karstą buvo įdėtos knygos: „[[Iliada]]“ ir „[[Odisėja]]“. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo daugelio šalių diplomatai.

H. Šlymanas palaidotas ''Pirmose Atėnų kapinėse'' ({{gr|Πρώτο Νεκροταφείο Αθηνών}}).

== Šeima ==
[[1852]] m. [[spalio 12]] d. H. Šlymanas vedė turtingo Peterburgo pirklio (kituose šaltiniuose – advokato) dukrą Jekateriną Petrovną Lyžiną ({{ru|Екатерина Петровна Лыжина}}) ([[1826]]–[[1896]] m. Sankt Peterburgas). Jungtuvės vyko [[Izaoko soboras|Izaoko sobore]] Sankt Peterburge. Jie susilaukė trijų vaikų:
* sūnus Sergejus ([[1855]]–[[1941]] m. [[Sankt Peterburgas|Leningradas]])
* dukra Natalija ([[1859]]–[[1869]] m. Sankt Peterburgas)
* dukra Nadiežda ([[1861]]–[[1935]] m. [[Praha]])<ref>[http://mvny.ucoz.ru/blog/samyj_znamenityj_arkheolog/2010-11-12-242 Pats įžymiausias archeologas]Peterburgo garbės pilietis</ref>
[[1869]] m. birželį, remiantis JAV Indianos valstijos įstatymu, santuoka buvo nutraukta. Praėjus trims mėnesiams, graikų arkivyskupas Vimpas ({{en|Theokletos Vimpos}}) H. Šlymanui pripiršo savo giminaitę, 17-metę [[Sophia Schliemann|Sofiją Engastromenos]] ({{gr|Σοφία Εγκαστρωμένου}}) ([[1852]] m. [[sausio 12]] d.-[[1932]] m. [[spalio 27]] d.). Vestuvės įvyko tų pačių metų [[rugsėjo 23]] d. Jie susilaukė dviejų vaikų:
* dukra Andromachė ([[1871]]–[[1962]] m.)
* sūnus Agamemnonas ([[1878]]–[[1954]] m.)

== Išvados ==

=== H. Šlymanas ir šiuolaikinė archeologija ===
H. Šlymanas antikos laikų istoriją, kalbas ir archeologijos abėcėlę išmoko savarankiškai. Iš jo juokėsi profesionalai, bet jis surado tai, ko jie, pripratę aklai tikėti vadovėliams, surasti nesugebėjo. Nors jis ir buvo diletantas, jo ieškojimai suvaidino svarbų vaidmenį archeologijos raidai. Jam priklauso [[Egėjo civilizacija|Egėjo civilizacijos]] atradimas. Bet jo principai – darbų vykdymo metodai ir archeologijos etika – šių dienų mokslininkams yra nepriimtini.

==== Tolimesni tyrimai ====
Po H. Šlymano mirties, Trojos kasinėjimus tęsė V. Derpfeldas. Jam pavyko nustatyti, kuris kultūrinis sluoksnis priskirtinas Trojos karo laikams, – ne antras, kaip manė H. Šlymanas, o šeštas. Todėl „Priamo lobis“ yra datuojamas apie [[2000 m. pr. m. e.]] Nuo [[1939]] m. amerikiečių archeologas [[Carl William Blegen|Karlas Blegenas]] pratęsė Trojos tyrinėjimą. Jo tyrimų rezultatai parodė, kad sudegę Trojos įtvirtinimai priklauso 7a kultūriniam sluoksniui. Šiandien mokslo visuomenė šią teoriją laiko labiausiai tikėtina.

Kalbant apie Egėjo kultūrą reikia atkreipti dėmesį ir į anglų archeologo [[Arthur Evans|Arturo Evanso]] tyrimų išvadas. Jis dirbo Kretoje, kur H. Šlymanui „pakasinėti“ neteko, ir surado [[Mino civilizacija|Mino civilizacijos]] [[Kretos kultūra|Kretos kultūrą]], [[Linijinis A raštas|linijinį A raštą]] ir [[Linijinis B raštas|linijinį B raštą]]. [[1952]] m. anglų filologas [[Michael Ventris|Maiklas Ventris]] iššifravo „linijinį B“ raštą. Molio lentelėse su senovės rašmenimis buvo minimas [[Achilas|Achilo]] ir [[Hektoras|Hektoro]] vardai, bet jie priklausė paprastiems žmonėms, o ne Homero herojams.

Iššifravus senovės raštus išaiškėjo, kad Mikėnų kultūros žmonės kalbėjo kalba labai panašia į senovės graikų kalbą. Tai buvo vienintelis siūlas rišantis Mikėnų civilizaciją su Homero kūryba. Daugelis mokslininkų iki M. Ventriso bandė perskaityti šiuos raštus, bet nesėkmingai. Gaila, bet talentingas lingvistas [[1956]] m. žuvo. „Linijinis A“ raštas kol kas lieka neiššifruotas.

Po H. Šlymano mirties mokslininkai pasiekė daug rezultatų tyrinėdami Mikėnų civilizaciją, bet iki šiol neaišku ar ši kultūra turi sąsajų su Homero epu. Nežiūrint į visus iki šiol atliktus kasinėjimus, kol kas nerasta istorinių įrodymų susijusių su „Iliados“ ir „Odijėjos“ įvykiais. Vėl pasigirsta siūlymų, kad archeologams nereikia susieti Homero kūrybos su tuo, ką pavyksta iškasti iš žemės. Kaip būtų neparadoksalu, kuo toliau žengia mokslas, tuo mistiškesnis atrodo Homero eilėraščių pasaulis.
[[Vaizdas:Priam's treasure (r).jpg|thumb|„Priamo lobis“. Sudėtyje esantys bronziniai artefaktai priskiriami [[Mikėnų kultūra|Mikėnų civilizacijai.]]]]

==== Mėgėjai ir profesionalai ====
H. Šlymano archeologinių kasinėjimų dėka archeologija žengė didelį žingsnį į priekį. Dabar archeologui mėgėjui ne taip paprasta atlikti reikšmingą atradimą, bet nereiškia, kad neįmanoma. Kiekvieno entuziasto darbus profesionalai visais laikais sutikdavo įtariai. Kai kas įtarė, kad H. Šlymanas visus ar dalinai savo radinius padirbinėjo. Kiti bandė įrodyti, kad kai kurie „Priamo lobio“ daiktai buvo archeologo užsakyti pas Atėnų juvelyrus, o gal net nupirkti tiesiog iš parduotuvės lentynos. Šiandiena visi šie kaltinimai laikomi nepagrįstais.

H. Šlymanas savo pirmosios ekspedicijos Trojoje metu kasinėjimo aikštelėje elgėsi labai grubiai. Vertinant jo atliktus darbus dažniausiai buvo vartojamas žodis ''sugriovė'', nei ''atrado''. Vėliau, kai prie jo ekspedicijų prisijungė patyrę mokslininkai R. Virchovas ir V. Derpfeldas, jis įsisavino labiau išsaugančias kasinėjimo technikas, o jo nuosavas metodas buvo pavadintas – „tranšėjiniu“. Bet reikia pabrėžti, kad H. Šlymanas labai išsamiai ir kruopščiai vedė archeologinę dokumentacija, kas atsispindėjo jo publikacijose.

Šiandien mokslininkai specialiose laboratorijose praleidžia ne mažiau laiko nei kasinėjimų aikštelėse. Praeities archeologai apie tokį techninį aprūpinimą negalėjo ir pagalvoti, kokį turi šių dienų kolegos. Bet tai nereiškia, kad senieji metodai prarado savo vertę. Žinoma, mokslas tripčiotų vietoje, jei neatsirastų tokių, kurie nebijotų iškelti ir patikrinti pačių drąsiausių, kartais neįtikėtinų hipotezių – taip, kaip tai darė H. Šlymanas.

==== Nesusipratimai dėl „Priamo lobio“ ====
H. Šlymano surastas „Priamo lobis“ (arba „Trojos auksas“) sukėlė jo ir Osmanų vyriausybės konfliktą. Dėl suprantamų politinių priežasčių, radinį atsisakė priimti ir Atėnų bei kiti Europos muziejai. Galiausiai H. Šlymanui [[1880]] m. pavyko lobį perduoti Imperijos muziejui Berlyne ({{de|Königliche Museen zu Berlin}}), bet tuo dar viskas nesibaigė.

[[1939]] m., [[Antrasis pasaulinis karas|Antrojo pasaulinio karo]] pradžioje, „Priamo lobis“ iš muziejaus dingo. Manoma, kad jis tada buvo paslėptas požeminiame bunkeryje. Kai [[1945]] m. [[Raudonoji armija|sovietų armija]] įžengė į Berlyną, apie jo suradimą irgi nebuvo paskelbta. Spėjama, kad muziejaus direktorius V. Unfercagas ({{de|Wilhelm Unverzagt}}), bijodamas, kad lobis gali patekti grobstytojams, slapta jį perdavė [[Tarybų Sąjunga|TSRS]] pareigūnams. Kartu su kitais meno kūriniais „Trojos auksas“ buvo išvežtas į [[Leningradas|Leningradą]] arba [[Maskva|Maskvą]]. Čia lobis ilgą laiką gulėjo muziejų saugyklose. [[Stalinas|Stalino]] įsakymu visi trofėjai buvo saugomi sustiprintu režimu.

Likęs pasaulis nežinojo apie profesoriaus V. Unfercago poelgį ir manė, kad lobis prarastas. Tik [[Perestroika|perestroikos]] laikais atsirado pranešimų, kad lobis yra Maskvoje – [[Puškino dailės muziejus|Puškino dailės muziejuje]]. Pradžioje Tarybų Sąjungos valdžia atsisakė pripažinti šį faktą. [[1993]] m. jau [[Rusija |Rusijos Federacijos]] vyriausybė pripažino ankstesnių valdžių nusižengimus, ir nedaug trūko, kad lobis būtų grąžintas Vokietijai. [[1996]] m. lobis buvo eksponuojamas parodoje ir žmonės vėl galėjo pamatyti H. Šlymano radinį savo akimis. Tačiau jo grąžinimo Vokietijai klausimai neišspręsti iki šiol.

== Biografinių faktų teisingumas ==
Eilė dabarties kritikų mano, kad iki 1868 m. H. Šlymano biografija turi daug romantiškų-pagražintų momentų:
* Bendravimas su JAV prezidentu [[Millard Fillmore|Milardu Filmoru]] ir [[1851]] m priėmimas [[Baltieji rūmai|Baltuosiuose rūmuose]] yra išgalvotas<ref>Payne, [http://books.google.com/books?ei=o_A8TISuD4n0tgOB3vnaCg&ct=result&id=G1TPdd9JCr8C&dq=Heinrich+Schliemann+embezzled&q=Texel#search_anchor 30 psl.].</ref>.
* „Priamo lobis“ greičiausiai buvo surinktas iš atskirų dalių. Jo masė tokia, kad H. Šlymano žmona Sofija negalėjo, kaip kontrabandą, išvežti jo daržovių krepšyje.
Įtartinai atrodo ir antroji H. Šlymano santuoka. Pagal Rusijos imperijos įstatymus H. Šlymanas ir Jekaterina nebuvo išsiskyrę. Santuoką jis nutraukė JAV kaip šios šalies pilietis. 17-metė Sofija faktiškai buvo nupirkta už 150 tūkstančių [[Prancūzijos frankas|frankų]].

== H. Šlymano darbai ==
Daugelis H. Šlymano darbų yra elektroninėje formoje ir saugomi [[Heidelbergo universitetas|Heidelbergo universitete]].
* ''La Chine et le Japon au temps présent''. Librairie centrale, [[Paryžius|Paris]] 1867 m.
* ''Ithaka, der Peloponnes und Troja''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1869 m. (su autobiografija)
* ''Trojanische Altertümer''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1874 m.
* ''Mykenä''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1877 m.
* ''Ilios''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1881 m. ([http://www.lexikus.de/Ilios-Stadt-und-Land-der-Trojaner online] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20130323071342/http://www.lexikus.de/Ilios-Stadt-und-Land-der-Trojaner |date=2013-03-23 }}) ([http://digi.ub.uni-heidelberg.de/diglit/schliemann1881b Originalo kopija])
* ''Orchomenos''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1881 m.
* ''Reise in der Troas''. Leipzig 1881
* ''Troja''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1883 m.
* ''Tiryns''. [[Leipcigas|Leipzig]] 1886 m.

== Išnašos ==
{{Išnašos|2}}

== Nuorodos ==

* [http://nedorazvmenie.livejournal.com/576805.html Nuostabi ir liūdna gyvenimo istorija] {{ru| }}

== Literatūra ==
* „100 žmonių, kurie pakeitė istoriją. Nr 38: Henrikas Šlymanas“ ({{ru|100 человек, которые изменили ход истории.№ 38 Генрих Шлиман}}), De Agostini, [[2008]] m. 32 psl.
* Mejerovičius M. L. „Šlymanas“ ({{ru|Мейерович М.Л. "Шлиман"}}). [[Maskva|Москва]], Vaikų literatūra, [[1966]] m. 190 psl.
* Irving Stone, „The Greek Treasure“, [[1976 ]] m., New American Library, ISBN 0451072111

{{SavStr}}
[[Kategorija:Vokietijos archeologai|Schliemann]]