Peržiūrėti šaltinį Latvijos istorija

{{Latvijos istorija}}

== Priešistorė ==
Seniausios rastos gyvenvietės Latvijos teritorijoje yra datuojamos 11 000 pr. m. e.<ref>BUTKUS, Alvydas. ''Latviai.'' Kaunas: Aesti, 1995, 6 p. ISBN 9986-9034-0-8.</ref> Nuo 9000 pr. m. e. dabartinės [[Latvija|Latvijos]] teritorijoje jau gyveno vadinamosios Senosios Europos gentys, žinomos kaip paleolito Svidrų ir Pabaltijo Madleno kultūra. Apie 7000 m. pr. m. e. jas pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, o ši ilgainiui peraugo į neolitinę Narvos kultūrą, kurią apie 2500 m. pr. m. e. pradėjo asimiliuoti dėl klimato atšalimo prie Uralo čia atsikėlę finougrai, atpažįstami iš šukinės duobelinės keramikos ir užsilikusių vietovardžių, kurių ypač gausu jau nuo dešiniojo Dauguvos kranto (Latvijos Vidžemė). Maždaug po 500 metų Rytų Pabaltijyje pasirodė [[indoeuropiečiai]] – virvelinės keramikos kultūros nešėjai, t. y. [[baltai|baltų]] genčių pirmtakai, kurie prie pat jūros sukūrė Pamarių kultūros įvairovę bei vėliau rutuliojosi ir į [[Kuršas|kuršių]], [[Žiemgala|žiemgalių]] ir [[Sėliai|sėlių]] gentis. [[Latgaliai|Latgalių]] archeologinis klodas šiame areale yra naujesnis; spėjama, kad jie čia atsikėlė IV–V m. e. a. dėl prasidėjusio [[slavai|slavų]] kraustymosi į baltų gyvenamą Dnepro aukštupį.

== Ankstyvosios baltų žemės ==
{{main|Baltų žemės}}
XI–XIII a. Latvijos baltai ir finougrai pergyveno pereinamąjį laikotarpį, kurio metu formavosi pirmieji teritoriniai-politiniai junginiai – [[baltų žemės|žemės]]. Tuo laikotarpiu Latvijos teritorija buvo etniškai nevienalytė. Didžiąją dalį (dab. [[Latgala|Latgalę]], rytinę [[Vidžemė|Vidžemę]]) užėmė [[latgaliai]], vakaruose gyveno [[kuršiai]], pietuose – [[žemgaliai]] ir [[sėliai]], o Rygos įlankos pakrantėse – [[lyviai]].
 
XII a. pab. – XIII a. pr. latgalių ir sėlių žemės buvo veikiamos kelių kaimynų. Viena vertus, jos mokėjo duoklę [[Polocko kunigaikščiai|Polocko kunigaikščiui]], čia buvo [[Polocko kunigaikštystė|Polocko]] vasalinės [[Kuoknesė]]s, [[Talava|Talavos]] ir [[Jersika|Jersikos]] žemės. Kita vertus, didelę reikšmę regione turėjo [[lietuviai]], kurie nuolat rengdavo grobiamuosius žygius į dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijas.

Polocko ir Padauguvio kunigaikštystės tapo lietuviams atsparos taškais, rengiant žygius į tolimesnius kraštus – Estiją, Didįjį Naugardą, Kareliją. Apie susiklosčiusius santykius galime spręsti iš vėlesnių Kalavijuočių ordino šaltinių.

Kaip teigia „[[Henriko Latvio kronika|Livonijos kronikos]]“ autorius [[Henrikas Latvis]] apie Jersikos kunigaikštį [[Visvaldis|Visvaldį]] (''Wiscewalde, Wyssewaldus''), „susigiminiavęs bei susidraugavęs su lettonais (lietuviais), jis dažnai būdavo jų kariuomenės vadu, leido jiems keltis per Dauguvą ir parūpindavo jiems maisto žygiuose tiek prieš Rusiją, tiek prieš Livoniją ir Estiją“. Tokie patys santykiai, kaip ir su Padauguvio kunigaikštystėmis, sprendžiant iš „Livonijos kronikos“, susiklostė ir tarp lietuvių bei sėlių.

Kronikoje rašoma, kad [[1207]] m. Ordino užimta sėlių pilis buvo lietuvių atsparos taškas: „vyskupas baiminosi, kad jam išvykus, gali pasikartoti panašus užpuolimas ir liktų nusiaubta visa lyvių žemė, todėl jis nusprendė sugriauti [[Sėliai|sėlių]] (''selonum'') pilį, kuri įsiveržiant ar atsitraukiant (lietuviams) paverčiama slėptuve“.

== Lietuvių ir vokiečių ekspansija [[XIII amžius|XIII a.]] ==
[[Vaizdas:Knight livonia.png|thumb|130px|Livonijos kalavijuočių ordino riteris]]
[[Vaizdas:Livonija_1455.png|thumb|220px|Livonija 1455 m.]]
Situacija regione iš esmės pasikeitė atsiradus Ordinui. Pirmieji vokiečių pirkliai Dauguvos upės žiotyse pasirodo jau [[1054]] m. [[1201]] m. vokiečių vyskupas Albertas įkuria [[Ryga|Rygos]] miestą, kuris [[1282]] m. įstoja į Hanzą.

[[1202]] m. įkuriamas [[Kalavijuočių ordinas|Kalavijuočių]], 1237 m. perorganizuotas į [[Livonijos ordinas|Livonijos ordiną]]. Lietuviai toliau rengė grobiamuosius žygius, tačiau jiems jau pradėjo trukdyti Ordinas. Siekdami išlaikyti savo įtaką nuo pat Ordino įsikūrimo [[Livonija|Livonijoje]], prieš jį žygius rengia tiek lietuviai, tiek ir Polocko kunigaikštystė, kurios vasalėmis buvo Padauguvio kunigaikštystės, t. y. sėliai ir latgaliai.

Nors Ordino įsikūrimo pradžioje latgaliai stengėsi panaudoti jį kovoje su lietuviais, tačiau Ordinui sustiprėjus pastebima priešinga tendencija – dabar Lietuvoje ieškoma sąjungininkų prieš Ordiną. Pavyzdžiui, [[1209]] m. kalavijuočiams užėmus Jersikos kunigaikščio Visvaldžio pilį ir privertus kunigaikštį pasiduoti, šis, pasak kronikos, „nenusigręžė nuo lettonų kėslų, užmiršo pažadėtą ištikimybę ir dažnai kurstė pagonis prieš teutonus…“ Gindami Jersiką, kalavijuočiams stiprų smūgį lietuviai sudavė [[1215]] m.

Tokią pačią evoliuciją galime įžvelgti ir lietuvių-žiemgalių santykiuose. Lietuviai į Žiemgalą nuolat rengdavo žygius, kaip ir į [[Latgala|Latgalą]] ar Estiją. Vienas toks jų žygis minimas [[1201]] m., kurį lietuviams teko nutraukti, nes į Lietuvą įsiveržė [[Polockas|Polocko]] kariuomenė. Dėl lietuvių puldinėjimų žiemgaliai ieškojo ir [[Ryga|Rygos]] pagalbos. Antai [[1205]] m., pasak kronikos, „rygiečiai dėl savųjų mažo skaičiaus nenorėjo pradėti kokios karo (…), todėl, minėtasis narsuolis Vestardas (Viesturas) kurstė juos eiti į mūšį, sakydamas, kad jis atves į pagalbą labai daug semigalų (žiemgalių), ir prašė, kad rygiečiai duotų jam keletą žmonių, išmanančių karo dalykus, kurie galėtų vesti kariuomenę ir parengti ją mūšiui“. Žiemgaliai tada su vokiečiais užpuolė iš Estijos grįžtančius Žvelgaičio vadovaujamus lietuvių karius.

Kitas bendras Ordino ir žiemgalių žygis minimas [[1208]] m., kai vėlgi Viesturas „neatstodamas ėmė prašyti krikščionių pagalbos, pridurdamas, kad jis kitą kartą ateis į pagalbą rygiečiams kitų pagonių nugalėti…“ Tačiau jau [[1220]] m. kalavijuočiams bandant įsitvirtinti žiemgalių Mežuotnės pilyje, tas pats Viesturas supranta pavojų ir ieško lietuvių pagalbos.

Nepaisant lietuvių ir polockiečių pasipriešinimo, vokiečių riteriai XIII a. pastatė pilis, saugojusias lyvius ir latgalius nuo lietuvių plėšikavimų. Buvo nugalėti ir nukariauti lietuvių sąjungininkai sėliai ir Padauguvio kunigaikščiai latgaliai. Ordinas pamažu užkariavo vietines baltų ir [[Lyviai|lyvių]] gentis, įvedė krikščionybę. Vokiečių riteriai, gavę valdyti žemes, pamažu įbaudžiavino valstiečius ir paliko jiems tik ribotas prekybos ir nuosavybės teises.

Iki Kalavijuočių ordino užkariavimų latvių tautybė neegzistavo. Jos formavimasis vyko nuo XIV iki XVII a., konsoliduojantis ir asimiliuojantis keturioms baltų gentims: kuršiams, žiemgaliams, sėliams ir latgaliams. Manoma, kad etnosui pradžią davė latgaliai, po XIII a. kėlęsi į vidaus karų nuniokotą Žiemgalą, Kuršą ir Vidžemę.

Besiformuojantis latvių etnosas asimiliavo ir lyvius, finougrų gentį, davusią pavadinimą valstybei – [[Livonija]]i, feodalinės konfederacijos pavidalu gyvavusiai iki XVI a. vidurio. Pietinės žiemgalių, kuršių ir sėlių žemės ilgainiui sulietuvėjo.

== Senosios Livonijos laikotarpis ==
'''[[Livonija]]''' – istorinis regionas dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje. XII a. pabaigoje-XIII a. pradžioje Livonija buvo vadinama lyvių genties apgyventa teritorija, XIII–XVI a. taip buvo vadinama užkariautose lyvių, estų, žiemgalių, kuršių, sėlių ir latgalių genčių teritorijose susikūrusi konfederacinė valstybė. Į Livonijos konfederaciją įėjo ir Kalavijuočių ordinas, o iš viso ją sudarė 5 valstybės: Livonijos ordinas, Rygos arkivyskupystė, Kuršo vyskupystė, Tartu vyskupystė ir Sare-Lianės (Ezelio-Viko) vyskupystė.

== Livonijos žemės Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje ==
[[Vaizdas:Polish-Lithuanian_Commonwealth_1635.png|thumb|300px|Latvijos teritorija ATR sudėtyje prieš Švedijos okupacijas]]
{{main|Infliantai|Kuršo hercogystė}}
[[Lenkijos-Lietuvos valstybė]]s sėkmė Livonijos kare ([[1558]]–[[1583]]) keliems šimtmečiams suvienijo latvių apgyvendintas žemes – iš pradžių (nuo 1561 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o po Liublino unijos([[1569]]) [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] – sudėtyje. Administraciškai Latvijos teritorija buvo padalinta į dvi dalis.

Autonominė [[Kuršo hercogystė]] apėmė visą dabartinę pietų Latviją (dab. [[Kuršas]], [[Žiemgala]] ir [[Sėla]]) ir nebuvo visiškai inkorporuota į ATR sudėtį (panašiai kaip [[Prūsijos kunigaikštystė]]). Kunigaikštystės sostinė buvo [[Mintauja]] (dab. Jelgava), o pirmuoju kunigaikščiu tapo paskutinis Livonijos ordino magistras [[Gotardas Ketleris]]. Tai buvo vasalinė valstybė. G. Ketlerio įpėdiniai Kuršo kunigaikštystę valdė iki [[1737]] m.

Visos kitos prijungtos Livonijos teritorijos (etnografinė [[Vidžemė]], [[Latgala]] ir Pietų Estija) buvo vadinamos [[Infliantai]]s (lenkiškas {{de|Livland}} perdirbinys). Latvijos teritorija buvo administruojama kaip [[Vendeno vaivadija]]. 1600 m. prasidėjęs [[Abiejų Tautų Respublika|Abiejų Tautų Respublikos]] karas su Švedija baigėsi tuo, kad [[Ryga]], Vidžemė ir Pietų Estija atiteko Švedijai. Ši teritorija ir toliau išlaikė Livonijos pavadinimą, tiksliau, vadinta Švedijos Livonija (Infliantais). Pagal [[1629]] m. Altmarko paliaubų sutartį Lenkijai-Lietuvai likusi [[Livonija|Livonijos]] dalis, t. y. etnografinė [[Latgala]], imta vadinti [[Livonijos vaivadija]] (arba Lenkų Infliantais, ''Inflanty Polskie'').

Latvių etnografinių žemių tolesnis priklausymas skirtingoms valstybėms lėmė ir konfesinius skirtumus: Vidžemėje, Kurše ir Žiemgaloje įsigalėjo protestantizmas, Latgala liko katalikiška.

== Rusijos imperijos sudėtyje ==
Po Poltavos mūšio ([[1709]] m.) karo sėkmei nusisukus nuo Švedijos, rusų armija [[1710]] m. užėmė [[Ryga|Rygą]]. Pasirašius Ništato taikos sutartį ([[1721]] m.), visa švedų valdyta Livonijos teritorija (Estija ir Latvijos Vidžemė su Ryga) atiteko Rusijos imperijai.

Po Lietuvos-Lenkijos valstybės I padalinimo ([[1772]] m.) Rusijai atiteko ir [[Latgala]], kurią Rusija prijungė prie [[Vitebsko gubernija|Vitebsko gubernijos]] kartu su baltarusiškomis žemėmis. [[1795]] m. Rusija aneksavo Kuršo-Žiemgalos kunigaikštystę.

Rusijos imperijos sudėtyje po minėtų prijungimų sukurtos [[Kuršas|Kuršo]] (Kurliandijos; dab. Latvijos Kuršas, Žiemgala ir Sėla), [[Livonija|Livonijos]] (Lifliandijos; dab. Latvijos Vidžemė ir Pietų Estija), taip pat Estijos (Estliandijos; dab. Šiaurės Estija) gubernijos turėjo išskirtinį statusą iki pat XIX a. 9 dešimtmečio. Jos dar vadintos Ostzėjinėmis (nuo {{de|Ostsee}}, t. y., Rytų jūra, Baltijos jūros vokiškas pavadinimas) gubernijomis, taip nusakant vokiečių įtaką jose. Šiose gubernijose baudžiava buvo panaikinta dar XIX a. pradžioje (Kuršo gubernijoje – [[1817]] m., Lifliandijos gubernijoje – [[1819]] m.). [[Latgala]] administraciškai priklausė Vitebsko gubernijai, todėl Ostzėjinės gubernijos statuso neturėjo. Čia baudžiava panaikinta [[1861]] m.

1819 m. prie Kuršo gubernijos imperatoriaus valdininkai prijungė istorinį Lietuvos pajūrį – tuometinės [[Kauno gubernija|Kauno gubernijos]] Palangos-Šventosios ruožą. Prijungimo motyvas – administravimo supaprastinimas.

Nuo [[1887]] m. imperatoriaus valdžia visose nerusų gubernijose, įskaitant ir Ostzėjines, pradėjo intensyvią rusifikacijos kampaniją. Jos tikslas buvo unifikuoti gubernijų administravimą su kitomis Rusijos gubernijomis, o Pabaltijy dar ir susilpninti vokiečių ir vokiškos kultūros įtaką krašte.

== Latvių tautinis pabudimas ==
[[Vaizdas:LATVIEŠI copy.png|thumb|400px|Žymūs latviai: [[Krišjānis Barons]], [[Krišjānis Valdemārs]], Andrejs Pumpurs, Oskars Kalpaks, [[Jānis Čakste]], [[Zigfrīds Anna Meierovics]], [[Kārlis Ulmanis]]]]
{{main|Latvių tautinis atgimimas}}
Latvių tautybę iki XIX a. pradžios sudarė beveik vien tik valstiečių luomo atstovai ir dalis žemesniųjų miestiečių sluoksnio. Dvarininkų ir kitų aukštesniųjų sluoksnių akyse valstietijos tautinis tapatumas laikytas nereikšmingu, latviai nebuvo skiriami nuo estų, jie dažnai vadinti bendru nevokiečių (''Undeutsch'') vardu. Kita vertus, luominės visuomenės sąlygomis germanizacija beveik nevyko.

Situacija pasikeitė XIX a. pradžioje suteikus Kuršo ir Livonijos gubernijų latvių valstiečiams asmens laisvę. Latvių etnosas atsidūrė tarsi kryžkelėje: arba laipsniška germanizacija, arba savos nacionalinės kultūros ir pilnavertės socialinės struktūros vystymas.

Vokiečių dvarininkija ir dvasininkijos dalis vienintele perspektyva laikė išsilavinusių latvių germanizavimą. Bet siekiant parengti geresnes sąlygas germanizacijai, reikėjo ir labiau išvystytos latvių kultūros. Tad vokiečių dvasininkai ėmėsi vystyti latvių švietimą ir literatūrą, taip pat ir spaudą. Ši, vadinamųjų latvių draugų (''latviešu draugi'') veikla davė pradžią latvių nacionalinei kultūrai.

XIX a. 3-4 dešimtmetyje atsirado pirmieji išsilavinę latvių kilmės asmenys, šiek tiek gausesnis jų sluoksnis, kurį jau galima vadinti latvių inteligentija. Bet jie irgi labiau laikėsi provokiškos orientacijos, iš esmės palaikė savanorišką germanizaciją. Latvių inteligentų, ypač su aukštuoju išsilavinimu iki XIX a.vidurio buvo labai nedaug.

Nuo [[1803]] iki [[1850]] m. yra žinomi tik 33 latviai, studijavę [[Tartu universitetas|Tartu universitete]]. [[1855]]–[[1856]] m. Tartu universitete latvių studentų grupė jau daug gausesnė: tais metais jų būta 25, beveik tiek, kiek per visą XIX a. I pusę.

=== Jaunalatvių sąjūdis ===
Tik nuo XIX a. vidurio ir prasideda tikrasis latvių tautinis pabudimas, kai atsiranda vadinamasis jaunalatvių sąjūdis. Jo pradžia tradiciškai laikomi [[1855]] m., kai Tartu universitete studijuojančių latvių studentų grupė ima organizuoti vadinamuosius latviškus vakarus. Jaunalatviai ragina priešintis germanizacijai, ima pašiepti vadinamuosius „karklinius vokiečius“ (germanizuotus latvius) pasisako už lygiavertės vokiečiams latvių moderniosios tautos kūrimą, latvių rašytinės kalbos, literatūros plėtrą.

Jaunalatviai taip pat iškelia [[Kuršas|Kuršo]], [[Livonija|Livonijos]] bei [[Latgala|Latgalos]] teritorijose gyvenančių latvių vienybės idėją, visas latvių gyvenamąsias žemes ima traktuoti kaip vieningą visumą, pradėję ją vadinti iš pradžių Latva, vėliau [[Latvija]].

Pavadinimas „[[Latvija]]“ latvių raštijoje pirmąkart pasirodo tik [[1862]] m. [[1868]] m. jaunalatvių sąjūdžio organizaciniu centru tapo tais metais įkurta Rygos latvių draugija, kuri veikė kaip latvių kultūros ir mokslo draugija, buvo latvių dainų švenčių organizatorė. Latvių dainų šventės žymėjo masinį tautinio judėjimo etapą, į jas įsitraukė visų [[Kuršas|Kuršo]] ir [[Livonija|Livonijos]] sričių latviai.

Pirmoji visuotinė latvių [[dainų šventė]] įvyko [[1873]] m. [[Ryga|Rygoje]].

== Latvijos Respublika (1918–1940) ==
[[Vaizdas:Flag of Latvia.svg|thumb|200px|[[Latvijos vėliava]]]]
[[1918]] m. [[lapkričio 18]] d. Rygoje susirinkusi iš įvairių politinių partijų atstovų sudaryta [[Latvijos tautos taryba]] paskelbė [[Latvijos valstybės paskelbimas|šalies nepriklausomybę]]. Formuoti pirmąją Latvijos vyriausybę buvo pavesta Karliui Ulmaniui. [[1920]] m. [[gegužės 1]] d. susirinko Latvijos steigiamasis seimas (150 deputatų), kuris dirbo iki [[1922]] m. lapkričio.

Besikuriančioje Latvijos valstybėje svarbų vaidmenį atliko kariniai Baltosios bei Vokiečių armijų likučiai – taip vadinami [[bermontininkai]], kurie [[1919]] m. siautėjo ir šiaurinėje Lietuvos teritorijoje, taip pat ir [[Raudonoji armija]], taip pat įvykdžiusi [[Raudonosios armijos nusikaltimai Latvijoje|daug karinių nusikaltimų Latvijoje]].

1922 m. [[vasario 15]] d. priimta Latvijos Respublikos konstitucija. Po diskusijų dėl valstybės santvarkos buvo atmestos idėjos dėl dviejų rūmų parlamento ir Latgalos autonomijos. 1922 m. išrinktas I Seimas, [[1925]] m. II Seimas, [[1928]] m. III Seimas, o [[1931]] m. IV Seimas. Latvijos seimai pasižymėjo didele politine fragmentacija. Rinkimuose į I Seimą varžėsi 88 kandidatų sąrašai, į II Seimą 141 sąrašas. II Seime mandatus gavo 29 politinės partijos, iš jų 11 partijų turėjo tik po vieną deputatą.

Nuo 1918 iki [[1934]] m. Latvijoje pasikeitė 18 vyriausybių. 1934 m. gegužės 15-16 d. įvyko [[1934 m. Latvijos perversmas|valstybės perversmas]]. Po perversmo prasidėjo K. Ulmanio režimo, kuriam būdingas didesnis piliečių laisvių varžymas, nei kaimyninėse Lietuvos ir Estijos diktatūrose, laikotarpis. Trumpas nepriklausomybės laikotarpis baigėsi [[1940]] m. [[liepos 17]] d., kaip [[1939]] m. [[rugpjūčio 23]] d. pasirašyto sovietų ir nacių susitarimo ([[Molotovo-Ribentropo paktas]]) bei jo slaptųjų priedų rezultatas.

== Okupacijos ==
Pirmasis nepriklausomybės laikotarpis baigėsi 1940 m. [[birželio 17]] d., kaip [[1939]] m. pasirašyto SSRS ir Vokietijos susitarimo ([[Molotovo-Ribentropo paktas]]) slaptojo priedo išdava. Išskyrus trumpą [[Vokietija|Vokietijos]] okupacijos periodą [[Antrasis pasaulinis karas|II pasaulinio karo]] metu, Latvija buvo sovietinė respublika iki SSRS valstybės reformų pradžios, kurios stimuliavo Latvijos nepriklausomybės judėjimą.

Kadangi Latvija turėjo puikiai išvystytą infrastruktūrą ir ruošė gerus specialistus, nuspręsta, kad pažangiausios [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] gamyklos turėtų įsikurti Latvijoje. Tačiau, buvo nepakankamai žmonių, kurie galėtų dirbti naujai pastatytose gamyklose. Kad išplėstų pramoninę gamybą, į Latviją atvyko daug darbininkų iš [[Rusija|Rusijos]], kurie pastebimai mažino etninių latvių proporciją. Taip prasidėjo [[rusifikacija]].

== Atgimimo pradžia ==
[[1980]] m. [[Latvijos SSR]], kaip ir kitoms Baltijos valstybėms suteikta didesnė autonomija. [[1988]] m. leista naudoti tarpukario nepriklausomos [[Latvijos vėliava|Latvijos vėliavą]], kuri oficialiai pripažinta Latvijai tapus nepriklausoma. Per [[1990]] m. kovo demokratinius rinkimus Latvijos liaudies fronto kandidatai gijo dviejų trečdalių daugumą Aukščiausioje Taryboje. [[Gegužės 4]] d. taryba paskelbė savo ketinimą [[Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas|atkurti Latvijos nepriklausomybę]] ir pradėjo pereinamąjį periodą su SSRS. Būtent tą dieną Latvijos SSR pervadinta į Latvijos Respubliką.

Tačiau, centrinė valdžia Maskvoje Latviją kaip sovietų respubliką laikė dar 1990–[[1991]] m.

1991 m. sausį, sovietų politinės jėgos ir karinės pajėgos pabandė nesėkmingai nuversti Latvijos valdžią, užimdamos centrinę leidyklą [[Ryga|Rygoje]] ir kurdamos Nacionalinio Išsigelbėjimo Komitetą, kuris turėjo uzurpuoti vyriausybines funkcijas. Per pereinamąjį periodą Maskva Latvijoje buvo sutelkusi daug sovietinės valdžios.

Nepaisant to, 1991 m. [[kovo 3]] d. vykusiame neprivalomame konsultaciniame referendume 73 procentai visų Latvijos gyventojų pritarė nepriklausomybės paskelbimui. Nepriklausomybę palaikė ir didelė rusų mažuma.

[[Vaizdas:GW Bush in Riga 2005.jpg|thumb|220px|[[George W. Bush]], [[Vaira Vike-Freiberga]], [[Arnold Rüütel]], ir [[Valdas Adamkus]] [[Ryga|Rygoje]], [[2005]] m. [[gegužės 7]] d.]]

1991 m. [[rugpjūčio 21]] d. Latvijos Respublika galutinai atkūrė nepriklausomybę.

== Nepriklausoma Latvija ==
Paskelbus nepriklausomybę Latvija tapo [[JT]], [[1992]] m. Tarptautinio valiutos fondo nare. [[1994]] m. pradėta [[NATO]] ''Taikios partnerystės programa''. Latvijai tapus [[Europos Vadovų Taryba|Europos vadovų tarybos]] nare, šalis tapo [[ES]] ir [[NATO]] narystės kandidate.

Latvija buvo pirmoji iš trijų [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] priimta į [[Pasaulio prekybos organizacija|Pasaulio prekybos organizaciją]].

[[1999]] m. pabaigoje [[Helsinkis|Helsinkyje]], Europos Sąjungos vyriausybių vadovai pakvietė Latviją pradėti derybas dėl prisijungimo prie [[ES|Europos Sąjungos]]. [[2004]] m. [[balandžio 2]] d. Latvija tapo [[NATO]], o [[gegužės 1]]-ąją, kartu su [[Lietuva]] ir [[Estija]] [[ES]] nare. Per [[2003]] m. referendumą dėl narystės [[ES]], iš 72,5 % balsavusiųjų 67 % balsavo už.

== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}

== Nuorodos ==
* [http://www.lt-lv-forum.org/files/786/Butkus_Latvijos%20istorija.pdf Latvijos istorija] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20180121071224/http://www.lt-lv-forum.org/files/786/Butkus_Latvijos%20istorija.pdf |date=2018-01-21 }}
* [http://www.pilis.lv/tulk_lt/aktual_list.php Latvijos pilys] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20080222214436/http://www.pilis.lv/tulk_lt/aktual_list.php |date=2008-02-22 }}


{{Europos istorijos}}

[[Kategorija:Latvijos istorija| ]]