Peržiūrėti šaltinį Liberijos istorija

[[Vaizdas:Un-liberia.png|thumb|Liberijos grafystės]]
[[Vaizdas:Bundu girls oiled.jpg|thumb|Bundu genties merginos 1912 m.]]
[[Vaizdas:Liberia US troops WWII.jpg|thumb|JAV kariuomenė Liberijoje per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]]]] 
[[Vaizdas:William Tubman 1943.jpg|thumb|Prezidentas Viljamas Tubmanas]]
[[Vaizdas:26th MEU in Liberia 008.jpg|thumb|Tarptautinės pajėgos Liberijoje]]
[[Vaizdas:Ellen Johnson-Sirleaf detail 071024-D-9880W-027.jpg|thumb|[[Elena Džonson-Sirleafa]]]]
'''Liberijos istorija'''  – [[Liberija|Liberijos]], [[valstybė]]s Vakarų [[Afrika|Afrikoje]], [[Atlanto vandenynas|Atlanto vandenyno]] pakrantėje, [[istorija]].

== Ikiistoriniai laikai ==
Dabartinės Liberijos teritorijoje žmonės apsigyveno [[mezolitas|mezolite]] ir [[neolitas|neolite]]. [[1 tūkstantmetis|I m. e. tūkstantmetyje]] vietos gyventojai jau mokėjo apdirbti [[geležis|geležį]]. Seniausi krašto gyventojai, manoma, yra [[kru (tauta)|kru]]. Mandžių tautos – pietų [[mandžiai]], arba kpeliai, perėmę kai kuriuos kru religinius ir socialinius papročius, bei šiaurės mandžiai, daugiausia [[vajai]], didele dalimi islamizuoti, atvyko iš šiaurės rytų. Iki europiečių atvykimo vietos gyventojai nebuvo sukūrę galingesnių valstybių.

== Naujieji laikai ==
{{main|Pipirų krantas}}
[[1461]] m. dabartinę Liberijos pakrantę pasiekė [[portugalai]] ir įkūrė upių žiotyse prekybinius punktus; portugalus daugiausia domino [[auksas]], vergai, [[Gvinėja|Gvinėjos]] [[pipirai]]. Vėliau Liberijos pakrantėje pradėjo lankytis [[olandai]], [[anglai]], [[prancūzai]], daugiausia – vergų pirkliai. 

[[1816]] m. grupė baltaodžių [[JAV]] gyventojų įkūrė Amerikiečių kolonizacinę draugiją (vadovas J. Ašmunas), kuri siekė išspręsti vadinamąją juodaodžių problemą perkeldama į laisvę paleistus vergus į Afriką. [[1821]] m. ji nupirko iš vietinių genčių vadų [[Providensas|Providenso]] salą ir prieš ją esančią teritoriją dabartinės Liberijos pakrantėje – apie 14 000 km². Į ją imta skatinti keltis iš vergovės išlaisvintus vergus, daugiausia iš JAV. [[1822]]–[[1892]] m. atsikėlė apie 16 400 JAV juodaodžių, vėliau pavadintų Liberijos amerikiečiais, ir apie 5700 afrikiečių vergų, kuriuos išvadavo [[Didžioji Britanija|Didžiosios Britanijos]] ir JAV laivynai – [[liberai]]. [[JAV prezidentas|JAV prezidento]] [[Džeimsas Monro|Dž. Monro]] garbei pirmąją gyvenvietę persikėlėliai pavadino [[Monrovija]]; miestas įkurtas [[1822]] m., visa kolonija pavadinta Liberija ({{lot|liber}} – laisvas). [[1834]]–[[1836]] m. buvo įkurtos [[Merilando Respublika|Merilando]], Basa Kovo, [[Grinvilis (Liberija)|Grinvilio]] gyvenvietės. 

[[1839]] m. visos gyvenvietės, išskyrus Merilandą, susivienijo į federaciją – [[Liberijos gyvenviečių sandrauga|Liberijos gyvenviečių sandraugą]]. Daugiausia plėtota [[cukrus|cukraus]] ir [[kava|kavos]] gamyba.

== Nepriklausomybė ==
[[1847]] m. [[liepos 26]] d. buvo paskelbta Liberijos nepriklausomybė ir priimta JAV pavyzdžio [[konstitucija]]. Joje buvo numatytas valdžios padalijimas į tris šakas. Rinkimų teisė suteikta tik vyrams, persikėlėlių iš JAV palikuoniams, kurie, kitaip nei beraščiai vietos gyventojai, buvo susipažinę su [[demokratija|demokratijos]] principais ir [[liberalizmas|liberalizmu]]. [[1848]] m. Liberijoje gyveno apie 8000 Liberijos amerikoliberų ir apie 35 000 vietos kilmės gyventojų. [[1857]] m. prie Liberijos prisijungė Marylandas. [[1848]]–[[1862]] m. Liberiją pripažino didžiosios valstybės ([[1862]] m. JAV). 

Tarp atvykėlių ir vietos gyventojų prasidėjo nesantaika, kuri tęsiasi iki šiol. Per 50 metų Liberijos amerikiečiai pamažu įsitvirtino šalies politiniame ir ekonominiame gyvenime. [[1869]] m. jie įkūrė [[Tikrųjų vigų partija|Tikrųjų vigų partiją]] (Whig Party), kuri nuo [[1879]] m. tapo valdančiąja. Septintame – aštuntame dešimtmetyje Liberijos ūkį ištiko krizė – dėl pigesnio cukraus iš [[Vest Indija|Vest Indijos]] ir kavos iš [[Brazilija|Brazilijos]] eksporto į pasaulinę rinką beveik nutrūko šių prekių eksportas iš Liberijos. Vyriausybė, siekdama pagerinti padėtį, įsiskolino Vakarų valstybėms. Pablogėjo ir Liberijos tarptautinė padėtis. Didžioji Britanija ir [[Prancūzija]], įsigalėjusios gretimose šalyse, nuo [[XIX a.]] antrosios pusės ėmė grobti Liberijos žemes ir siekė ją aneksuoti. Liberija neteko beveik 44% teritorijos. Tik dėl Vakarų valstybių nesutarimų ir JAV įsikišimo Liberija išsaugojo nepriklausomybę. 

Nuo [[XIX a.]] pabaigos į Liberijos ūkį ėmė skverbtis JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos bendrovės. [[1885]] m. sutartimi su Didžioji Britanija, [[1892]] m. ir [[1910]] m. – su Prancūzija buvo nustatytos Liberijos ir šių valstybių valdų sienos; [[1911]] m. Didžioji Britanija ir Prancūzija jas patvirtino. [[XX a.]] pradžioje iš Afrikos šalių tik Liberija ir [[Etiopija]] nebuvo kolonijos. <ref>{{VLE|XIII|98|Stasys Lukšys|Liberijos istorija}}</ref>

== Naujausieji laikai ==
[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] pabaigoje [[1918]] m. Liberija formaliai prisidėjo prie [[Antantė]]s. [[1926]] m. JAV suteikė Liberijai ilgalaikį 405 mln. dol. kreditą skoloms apmokėti; už tai Liberijos vyriausybė JAV bendrovei „Firestone Plantations Company“ 99 metams išnuomojo 400 000 ha žemės [[kaučiukmedis|kaučiukmedžiams]] auginti. Žemės ūkio pagrindu tapo kaučiukmedžių plantacijos. 

Per [[Antrasis pasaulinis karas|Antrąjį pasaulinį karą]] [[1944]] m. Liberija prisidėjo prie antihitlerinės koalicijos. Prezidento [[Viljamas Tubmanas|V. Tubmano]] laikais ([[1944]]–[[1971]] m.) imta įgyvendinti priemones vietos gyventojų ir Liberijos amerikiečių palikuonių nelygybei panaikinti. Šias permainas skatino ir visoje Afrikoje po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs vietos gyventojų judėjimas. [[1947]] m. vietos gyventojams vyrams buvo suteikta [[rinkimų teisė]], bet ją ribojo [[turto cenzas]], jiems leista užimti valstybės pareigas. Skatintos užsienio kapitalo investicijos. Dėl kaučiuko eksporto ir JAV paskolų bei subsidijų [[1951]] m. Liberija sugebėjo išmokėti visas skolas bendrovei Firestone Plantations Company. Septintame dešimtmetyje užsienio investuotojams padedant Liberija tapo stambia geležies rūdos eksportuotoja. Aštuntame dešimtmetyje BVP 1 gyventojui sudarė 500 m. JAV dolerių.

Nuo [[1945]] m. yra Jungtinių Tautų, nuo [[1963]] m. – [[Afrikos vienybės organizacija|Afrikos Vienybės organizacijos]] narė.

Šalyje išliko įtampa tarp įvairių bendruomenių. [[1971]] m. mirus V. Tubmanui prezidentu tapo [[Viljamas Tolbertas]]. [[1980]] m. per vyr. seržanto [[Samuelis Doe|S. Doe]] vadovaujamą karinį perversmą, kurio pagrindiniai dalyviai buvo vietos gyventojų kilmės žemesniųjų rangų kariškiai, V. Tolbertas nušalintas nuo valdžios, sudaryta karinė vyriausybė – Liaudies gelbėjimo taryba. Tikrųjų vigų partija, valdžiusi daugiau kaip 120 m., visiškai prarado įtaką. Valdžia atiteko vietos gyventojų atstovams. [[1985]] m. prezidentu išrinktas Samuelis Doe. 

Dėl gausybės skirtingų bendruomenių, demokratinių tradicijų stokos ėmė vyrauti gentiniai interesai, prasidėjo išpuoliai prieš politinius oponentus. Vyriausybė sustabdė konstitucijos galiojimą, uždraudė politinių partijų veiklą, laikraščių leidybą. [[1989]] m. gruodžio mėn. tarp vyriausybės ir [[Liberijos nacionalinis patriotinis frontas|Liberijos nacionalinio patriotinio fronto]] (LNPF, vadovas [[Čarlzas Teiloras]]) prasidėjo ginkluoti susirėmimai, kurie virto pilietiniu karu; [[1990]] m. S. Doe buvo nužudytas. Į Liberiją buvo įvestos Vakarų Afrikos valstybių ekonominės bendrijos (VAVEB) ginkluotosios pajėgos (išvestos [[1999]] m.). [[1990]] m. tarpininkaujant tarptautinei bendrijai buvo sudaryta laikinoji vyriausybė (prezidentas ir vyriausybės vadovas Amosas Sajeris). Vyriausybė rezidavo Monrovijoje; didžiąją šalies dalį kontroliavo LNPF, vakarinę dalį – [[Liberijos išlaisvinimo vieningasis judėjimas]] (LIVJ). [[1993]] m. taikai palaikyti į šalį buvo įvestos ir [[Jungtinės Tautos|Jungtinių Tautų]] ginkluotosios pajėgos. [[1993]] m. svarbiausios pilietinio karo jėgos – Laikinoji vyriausybė, LNPF, LIVJ – sudarė pereinamojo laikotarpio paliaubas iki visuotinių rinkimų. [[1994]] m. A. Sajeris atsisakė pareigų ir valdžią perdavė valstybės tarybai.

[[1997]] m. prezidentu išrinktas Čarlzas Teiloras. Jo vadovaujama Nacionalinė patriotinė partija (įkurta [[1997]] m.) gavo daugumą ir per abejų parlamento rūmų rinkimus. Pilietinis karas laikinai aprimo. [[1989]]–[[1997]] m. per jį žuvo daugiau kaip 150 000 žmonių, 450 000 žmonių tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žmonių, 1/3 šalies gyventojų, neteko pastogės. Liberijos ūkį ištiko krizė. Veiklą nutraukė beveik visos užsienio bendrovės, 80% gyventojų tapo bedarbiais. [[1999]] m., Č. Teilorui pradėjus persekioti politinius oponentus, vėl atsinaujino pilietinis karas. [[2002]] m. vyriausybė įvedė nepaprastąją padėtį, bet tai negelbėjo. [[2003]] m. rugpjūčio mėn. po JAV ultimatumo Čarlzas Teiloras atsistatydino. [[2003]] m., tarpininkaujant tarptautinei bendrijai, sudaryta laikinoji vyriausybė (vadovas [[Gidas Brajantas]]); jos svarbiausias tikslas buvo nutraukti ginkluotus susirėmimus ir surengti demokratinius rinkimus. [[2005]] m. spalio–lapkričio mėn. surengtus prezidento rinkimus laimėjo [[Libano vienybės partija|Vienybės partijos]] vadovė [[Elena Džonson-Sirleafa]]. <ref>{{VLE|XIII|99|Stasys Lukšys|Liberijos istorija}}</ref> 2006 m. kovą dėl tarptautinės bendruomenės spaudimo prezidentė kreipėsi į Nigeriją, kad būtų išduotas buvęs prezidentas Čarlzas Teiloras, kad būtų teisiamas už karo nusikaltimus. Jo teismas buvo perkeltas į Hagą dėl saugumo priežasčių. [[2006]] m. birželį JTO užbaigė Liberijos medienos embargą, pradėtą [[2003]] m. gegužę. O tų metų spalį sukūrus sertifikavimo programą atšauktas deimantų embargas, galiojęs nuo 2001 m.

[[2007]] m. suimtas ir valstybės lėšų grobstymu apkaltintas buvęs prezidentas Bryant. Po kelių metų visi kaltinimai jam buvo panaikinti vyriausybei nepateikus įrodymų.<ref>[http://www.frontpageafrica.com/newsmanager/anmviewer.asp?a=11530&z=37 "Reconciliatory Gesture Or Political Compromise? Why NTGL’s Bryant Walked. "] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20111005230340/http://www.frontpageafrica.com/newsmanager/anmviewer.asp?a=11530&z=37 |date=2011-10-05 }}, FrontPageAfrica, 24 September 2010.</ref>

[[2018]] m. Liberijos prezidentu tapo [[George Weah]], nugalėjęs [[Joseph Boakai]]. Jis tapo ketvirtu pagal jaunumą einančiu pareigas Afrikos prezidentu.<ref name="Listwand">{{cite news|title=Top 10 youngest serving presidents in Africa, 2018|url=https://listwand.com/2018/01/top-10-youngest-presidents-in-africa-updated/|agency=Listwand|date=3 October 2018|access-date=2020-06-29|archive-date=2018-10-03|archive-url=https://web.archive.org/web/20181003125007/https://listwand.com/2018/01/top-10-youngest-presidents-in-africa-updated/|url-status=dead}}</ref> Tai buvo pirmas taikus valdžios perdavimas Liberijoje per 74 metus.<ref name="BBC News">{{cite news|title=George Weah sworn in as Liberia's president|url=https://www.bbc.co.uk/news/world-africa-42773165|agency=BBC|date=22 March 2018}}</ref> Du pasaulinio garso Afrikos puolėjai [[Didier Drogba]] ir [[Samuel Eto'o]] dalyvavo inauguracijoje.<ref>{{cite news |title=George Weah sworn in as president of Liberia |url=https://en.as.com/en/2018/01/22/football/1516648087_302622.html |accessdate=23 August 2018 |work=As |archive-date=2021-04-15 |archive-url=https://web.archive.org/web/20210415152324/https://en.as.com/en/2018/01/22/football/1516648087_302622.html |url-status=dead }}</ref>

== Šaltiniai ==
{{Išnašos}}
{{commonscat|History of Liberia}}
{{Afrikos šalių istorijos}}
{{SavStr}}

[[Kategorija:Liberijos istorija| ]]