Peržiūrėti šaltinį Luciano Berio

{{Infolentelė muzikos atlikėjas
|vardas = Lučianas Berijas
|pav =Luciano Berio.jpg
|antraštė = L. Berijas XX a. 8-deš.
|fonas = ne_vokalinis_instrumentalistas
|pilnas_vardas =  
|dar_žinomas =
|gimė = {{gimė|1925|10|24}}<br />{{flagicon|ITA}} Onelija, [[Imperija_(miestas)|Imperija]], [[Italija]]
|mirė ={{mirė|2003|5|27|1925|10|24}}<br> [[Roma]], Italija
|instrumentai =  
|žanras = avangardinė, elektroninė muzika
|užsiėmimas = kompozitorius 
|aktyvumo_metai = 1947–2003
|įrašų_kompanija = 
|veikla =
|URL =  
}}
'''Lučianas Berijas''' ({{it|Luciano Berio}}, [[1925]] m. [[spalio 24]] d. – [[2003]] m. [[gegužės 27]] d.) – italų kompozitorius. Jis yra žinomas dėl savo eksperimentinio darbo (ypač dėl 1968 m. sukurtos kompozicijos ''Sinfonia'' ir jo serijos virtuozinių solinių kūrinių pavadinimu „Sequenza“), taip pat už novatorišką darbą elektroninėje muzikoje.

== Biografija ==
Luciano Berio gimė Onelijos mieste, [[Italija|Italijoje]]. Jis buvo mokomas skambinti [[fortepijonas|fortepijonu]], tėvas ir senelis buvo vargonininkais. Antrojo pasaulinio karo metu jis buvo pašauktas į kariuomenę, tačiau jau pirmą dieną jis susižeidė ranką ir praleido ilgą laiką karinėje ligoninėje. Po karo Berijas studijavo [[Milano konservatorija|Milano konservatorijoje]], [[Giulio Cesare Paribeni|Džiulijo Čezaro Paribenio]] ir [[Giorgio Federico Ghedini|Džiordžijo Gedinio]] klasėse. Jis negalėjo toliau mokytis skambinti pianinu dėl sužeistos rankos, todėl pasirinko studijuoti kompoziciją. 1947 m. pirmą kartą viešai atliktas vienas jo kūrinių, siuita fortepijonui. Tuo metu susipažino su amerikiečiu kilmės mecosopranu [[Cathy Berberian|Keiti Berberian]], su kurią susituokė netrukus baigęs mokslus (1964 m. išsiskyrė). Berijas parašė keletą kūrinių, kuriuose išskirtinai išnaudojo savo žmonos balsą.

[[1951]] m. jis persikėlė į JAV, kur mokėsi Tanglvudo muzikos centre, [[Luigi Dallapiccola|Luidžio Dalapikolos]] klasėje. Ten jis susidomėjo [[dodekafonija|dodekafonijos]] technika. Nuo 1954 iki 1959 m. jis lankė Naujosios muzikos kursus [[Darmštatas|Darmštate]], kur susipažino su [[Pierre Boulez|Pjero Bulezo]], [[Karlheinz Stockhausen|Karlhainco Štokhauzeno]], [[György Ligeti|Djordi Ligečio]] ir kitais žymiais to meto [[avangardinė muzika|avangardo stiliaus]] kompozitoriais. Susidomėjęs [[elektroninė muzika|elektronine muzika]], jis [[1955]] m. įkūrė eksperimentinę „muzikinės fonologijos studiją“ ({{it|Studio di Fonologia Musicale}}). Į studiją buvo kviečiami žymūs kompozitoriai ([[John Cage|Džonas Keidžas]] ir kt.). Taip pat pradėjo leisti žurnalą apie elektroninę muziką Italijoje ''Incontri Musicali''. 1966 m. Jis laimėjo Italijos premiją už darbą „Laborintus II“. 1968 m. Su dideliu triumfu įvyko „Simfonijos“, kuri vėliau tapo garsiausiu kompozitoriaus kūriniu, premjera, parašyta aštuoniems balsams ir orkestrui. Simfonija skirta 125-osioms Niujorko filharmonijos orkestro metinėms ir [[Leonard Bernstein|Leonardui Bernšteinui]]. Premjerą atliko [[Niujorko filharmonijos orkestras]] ir „[[The Swingle Singers]]“ diriguojant pačiam autoriui. 1965–1972 metais jis dėstė kompoziciją ir įkūrė Naująjį muzikos ansamblį Niujorko muzikos mokykloje ''Juilliard''. [[1972]] m. grįžo į Italiją. Nuo 1974 iki 1980 m. Jis buvo Paryžiaus IRCAM elektroakustinio muzikos skyriaus direktorius. 1987 metais jis įsikūrė [[Florencija|Florencijoje]]. Nuo 1994 iki 2000 m. Jis buvo garbės kompozitoriumi [[Harvardo universitetas|Harvardo universitete]].

== Kūryba ==
„Magnificat“ dviem sopranams, mišriam chorui, dviem fortepijonams, aštuoniems mediniams pučiamiesiems ir [[perkusija]]i pirmą kartą atkreipė visuomenės dėmesį į 25 metų kompozitorių. Jau „Magnificat“ kūrinyje pastebima Berijo polinkis į garsinius eksperimentus. Berijas sujungė instrumentinius garsus su elektroniniais triukšmais ir žmogaus garsais, pavyzdžiui, kūrinyje „Thema – Omaggio a Joyce“ (1958 m.) balsui ir magnetofonui. Šiame darbe, kaip ir savo kituose darbuose, Berijas pradėjo dialogą su šiuolaikine literatūra. Noras suvienyti naujai skambesį ir formą, įvairias meno ir gamtos sferas, lėmė tai, kad Berijas vėl ir vėl įvairiai varijuodamas muzikinę medžiagą vykdė eksperimentus. Taigi, savo „Symphony“ (1968) aštuoniems balsams ir orkestrui trečioje dalyje cituoja skerco iš [[Gustav Mahler|Giustavo Malerio]] simfonijos ''c-moll''. Tačiau Berijo su kitais šiuolaikinio XX a. 7-ojo dešimtmečio kompozitoriais vienijo ne tik naudojama [[koliažas|koliažo]] technika, bet ir polinkis į scenininę muziką ir eksperimentinį teatrą. 1960 m. Baigtas jo darbas „Apskritimai“ rodo vaizdingą koncepciją, sukurtą su gestų ir dainininkės judėjimo scenoje sinteze.

== Sequenza ==
Berio sukūrė seriją virtuozinių kūrinių solo instrumentams pagal ir pavadino rinkinį ''Sequenza''. Pirmasis, Sequenza I sukurtas 1958 m. sukurtas fleitai, paskutinė dalis, Sequenza XIV (2002) yra violončelei. Šie darbai aprėpia visas kiekvieno instrumento galimybes, dažnai reikalaudami išplėstų grojimo technikų.

* ''Sequenza I'' fleitai (1958);
* ''Sequenza II'' arfai (1963);
* ''Sequenza III'' moters balsui (1966);
* ''Sequenza IV'' fortepijonui (1966);
* ''Sequenza V'' trombonui (1965);
* ''Sequenza VI'' altui (1967);
* ''Sequenza VII'' obojui (1969);
* ''Sequenza VIIb'' soprano saksofonui;
* ''Sequenza VIII'' smuikui (1976);
* ''Sequenza IXa'' klarnetui (1980);
* ''Sequenza IXb'' alto saksofonui (1981);
* ''Sequenza IXc'' bosiniam klarnetui;
* ''Sequenza X'' C trimitui ir fortepijono rezonansui (1984);
* ''Sequenza XI'' gitarai (1987–88);
* ''Sequenza XII'' fagotui (1995);
* ''Sequenza XIII'' akordeonui „Chanson“ (1995);
* ''Sequenza XIVa'' violončelei (2002);
* ''Sequenza XIVb'' kontrabosui (Stefano Skodanibijo adaptacija, 2004).

== Sceniniai kūriniai ==

* ''Opera'' (1970, perdarytas 1977)
* ''La vera storia'' (1982)
* ''Un re in ascolto'' (1984)
* ''Vor, während, nach Zaide'' (1995)
* ''Outis'' (1996)
* ''Cronaca del luogo'' (1999)
* ''Turandot'' (2001; pabaiga Pučinio operai)

== Šaltiniai ==

* Edoardo Sanguineti, ''Teatro. K, Passaggio, Traumdeutung, Protocolli'', Milan: Feltrinelli, 1969.
* Edoardo Sanguineti, ''Per Musica'', edited by Luigi Pestalozza, Modena, Milan: Mucchi and Ricordi, 1993.
* Charlotte Seither, ''Dissoziation als Prozeß. „Sincronie for string quartet“ von Luciano Berio'', Kassel: Bärenreiter 2000.
* Peter Stacey, ''Contemporary Tendencies in the Relationship of Music and Text with Special Reference to „Pli selon pli“ (Boulez) and „Laborinthus II“ (Berio)'', New York, London: Garland, 1989.
* Ivanka Stoïanova, ''Verbe et son „centre et absence“. Sur „Cummings ist der Dichter“ de Boulez, „O King“ de Berio et „Für Stimmen… Missa est“ de Schnebel'', in: ''Musique en jeu'', 1 (1974), pp. 79–102.
* Ivanka Stoïanova, ''Texte ─ geste ─ musique'', Paris: 10/18, 1978, („O King“, pp. 168–173).
* Ivanka Stoïanova, ''Prinzipien des Musiktheaters bei Luciano Berio ─ „Passaggio“, „Laborintus II“, „Opera“'', in: Otto Kolleritsch (ed.), ''Oper heute. Formen der Wirklichkeit im zeitgenössischen Musiktheater'', Studien zur Wertungsforschung 16, Graz, Wien: Universal Edition 1985, pp. 217–227.
* Ivanka Stoïanova, „Luciano Berio. Chemins en musique“. ''La Revue Musicale'' Nos. 375–377 (1985).
* Ivanka Stoïanova, ''Procédés narratifs dans le théâtre musical récent: L. Berio, S. Bussotti et K. Stockhausen'', in: Ivanka Stoïanova, ''Entre Détermination et aventure. Essais sur la musique de la deuxième moitié du XXème siècle'', Paris: L’Harmattan, 2004, pp. 243–276.
* Marco Uvietta, ''„È l’ora della prova“: un finale Puccini-Berio per »Turandot«'', in: ''Studi musicali'' 31/2002, pp. 395–479; English translation: ''„È l’ora della prova“: Berio’s finale for Puccini’s „Turandot“'', in: Cambridge Opera Journal 16 (2004), pp. 187–238.
* Matthias Theodor Vogt, ''Listening as a Letter of Uriah: A note on Berio’s „Un re in ascolto“ (1984) on the occasion of the opera’s first performance in London (9 February 1989)'', in: ''Cambridge Opera Journal'' 2/1990, pp. 173–185.
* Jean-François Lyotard, „'A Few Words to Sing': ''Sequenza III''“, in: ''Jean-François Lyotard, Miscellaneous Texts II: Contemporary Artists''. Leuven: Leuven University Press, 2012. <nowiki>ISBN 978-90-586-7886-7</nowiki>
* Peter Altmann, ''Sinfonia von Luciano Berio. Eine analytische Studie'', Vienna: Universal Edition, 1977.
* Gianmario Borio, ''Musikalische Avantgarde um 1960. Entwurf einer Theorie der informellen Musik'', Laaber: Laaber Verlag, 1993.
* Ute Brüdermann, ''Das Musiktheater von Luciano Berio'', Bern/Frankfurt/New York, Peter Lang 2007.
* Claudia Sabine Di Luzio, ''Vielstimmigkeit und Bedeutungsvielfalt im Musiktheater von Luciano Berio'', Mainz, Schott 2010.
* Norbert Dressen, ''Sprache und Musik bei Luciano Berio. Untersuchungen zu seinem Vokalschaffen'', Regensburg, Bosse 1982.
* Giordano Ferrari, ''Les débuts du théâtre musical d’avantgarde en Italie'', Paris, L’Harmattan 2000.

{{SavStr}}
{{DEFAULTSORT:Berio, Luciano}}
[[Kategorija:Italijos kompozitoriai]]