Mongolijos istorija

Eurazijos stepės regionas Mongolija ᠮᠣᠩᠭᠣᠯ ᠤᠯᠤᠰ
Šalis	Mongolija, Kinija (Vidinė Mongolija), Rusija (Tuva)
Tautos	Įvairios tautos. Šiuo metu vyrauja mongolai.
Didžiosios stepės regionai: Panonija, Ponto stepė, Kazachijos stepė, Žetisu, Džungarija, Aukštutinė Mongolija, Mongolijos stepė, Mandžiūrija

Mongolijos istorija – daugiatautė ir permaininga Mongolijos plynaukštės (kuri apima dabartinės Mongolijos, Vidinės Mongolijos, Tuvos, Buriatijos teritorijas) regiono istorija, artimai susijusi su Didžiosios stepės istorija. Ją viena po kitos kūrė skirtingos tautos, kurių dauguma dabar Mongolijos teritorijoje nebegyvena.

Klajoklių imperijos iki mongolų

Iki teritorijoje įsigalint mongolams XII a, Mongolijos plynaukštę viena po kitos kontroliavo skirtingos tautos, kurios sukurdavo galingas stepių imperijas.

Šiongnu imperija 200 m. pr. m. e.

Šiongnu (III a. pr. m. e. – II a.)

Šiongnu buvo pirmoji genčių sąjunga, Mongolijos teritorijoje sukūrusi valstybinį junginį. III a. pr. m. e. juos suvienijo vadas Toumen, kuris sukūrė tikrą stepių imperiją. Ši imperija kėlė didžiulę grėsmę pietuose esančiai Kinijos imperijai, kuri dėl šiongnu grėsmės ėmė statytis Didžiąją Kinijos sieną. Šiongnu siaubė Kinijos teritorijas iki I a., kuomet šios agresyvios gentys buvo sutramdytos Kinijos imperatoriaus Vudi. 48 m. Šiongnu imperija dar labiau nusilpo ir suskilo į pietinius ir šiaurinius šiongnu.

Šianbų gentys 200 m.

Šianbai (II–III a.)

93 m. Šiongnu imperijoje sukilo šianbų tauta, kuri iki tol buvo priklausoma. Šios tautos užkariavimai išstūmė šiaurinius šiognu į vakarus, taip pradedant Didįjį tautų kraustymąsį. Europoje šie šiongnu tapo žinomi, kaip hunai, nors ši teorija dar nėra įrodyta.

147 m. šianbai ypač sustiprėjo, susivienydami į savo imperiją. Šianbai greičiausiai buvo atstovai mongolų protėvių, nors yra manoma, kad jie galėjo būti giminingi ir mandžiūrams, nors tuo metu mongolų ir mandžiūrų grupės dar greičiausiai nebuvo atsiskyrę. III a. Šianbų imperija suiro.

Žužanų imperija 500 m.

Toba ir žužanai (IV–VI a.)

386 m. viena šianbų atšaka tuoba sukūrė savo Šiaurės Vei valstybę, kuri egzistavo iki 581 m. 402 m. kita šianbų atšaka, žužanai, sukūrė savo valstybę, kuomet jų vadas Šelunas ėmė tituluotis kaganu. Šios dvi atšakos intensyviai kovojo vien su kita.

Tiurkų kaganatas 600 m.

Tiurkai (VI–VIII a.)

552 m. vakarinėse Žužanų kaganato provincijose (Altajuje) sukilo jiems pavaldžios tiurkų gentys, kurios 555 m. sunaikino žužanų valstybę. Spėjama, kad dalis žužanų išsikėlė į vakarus, kur jie tapo žinomi, kaip avarai, tuo tarpu likusieji dalyvavo totorių etnogenezėje.

Tiurkai, vadovaujami Bumano, užėmė didžiules teritorijas, kurios apėmė ne tik Mongolijos plynaukštę, bet ir Kazachų stepę, Ponto stepę. Taip pat jie kontroliavo šiaurines Kinijos teritorijas. Būdamas didžiulis, 590 Tiurkų kaganatas skilo į Vakarų ir Rytų kaganatus.

Per VII a. Rytų Tiurkų kaganatras nuolat kovojo su stiprėjančia Tang dinastija, siekdamas išsaugoti nepriklausomybę. Galiausiai 680 m. kaganatas atgaivino buvusią galybę.

Uigūrų kaganatas 800 m.

Uigūrai (VIII–IX a.)

745 m. viena iš tiurkų genčių Rytų Kaganate, uigūrai, sukūrė savo kaganatą, kuris sunaikino Rytų Tiurkų kaganatą. Jų sostinė buvo Kara Balasagunas. Ilgainiui jie užmezgė draugiškus santykius su Kinija, valstybėje pradėjo klestėti kultūra, introdukuotas manicheizmas, budizmas, pradėtas naudoti sogdų raštas.

Kirgizai (IX a.)

840 m. šiaurėje gyvenę kirgizų gentys įsiveržė į Uigūrų Kaganatą ir jį sunaikino. Dalis uigūrų persikėlė į Rytų Turkestaną, kur tęsė savo istoriją, įkurdami Karachanidų valstybę. Kirgizų valdymas mongolų plynaukštėje pasižymėjo chaosu.

Liao imperija 1025 m.

Kidaniai (X–XII a.)

911 m. mongolams gimininga gentis kidaniai įkūrė savo valstybę, kuri valdė ir Mandžiūrijos regioną. Patyrusi didelę įtaką iš Kinijos, ši valstybė tapo žinoma kaip Liao, joje sukurtas kinų raštu pagrįstas kidanių raštas, introdukuotas budizmas. 1113 m. valstybės rytuose sukilo džurdžėnai, o jų išstumti kidaniai migravo į Kazachų stepę, kur sukūrė Karakitajų valstybę.

Mongolų imperija ir Yuan dinastija

Mongolų imperija

Pagrindinis straipsnis: Mongolų imperija

Čingischanas

Mongolų imperijos plitimas

XII a. pabaigoje Čingischanas suvienijo keletą klajojančių genčių į galingą imperiją. Pasiryžęs parengti geriausią to meto kariuomenę, Čingischanas sutelkė grėsmingas kavalerijos pajėgas. Apsiginklavę tokiais naujais ginklais kaip dūminės bombos ir parakas mongolai buvo nenugalimi. 1211 m. jie įsiveržė į Kiniją, o netrukus užvaldė visą Aziją. Užkariavimai vyko neįtikėtinu greičiu, lemiamomis akimirkomis sutelkiant visas pajėgas reikiamoje vietoje. Visas karines operacijas mongolai kruopščiai apgalvodavo. Pakeliui plėšdami ir degindami, jie kėlė siaubą priešams. Mongolija tapo Mongolų imperijos, didžiausios pasaulio istorijoje, centru.

1227 m. Čingischanas mirė, didžiulę imperiją palikdamas keturiems savo sūnums. Iš šių keturių ulusų vėliau išsivystė antrinės mongolų imperijos: Ilchanatas, kuris užėmė Artimuosius Rytus, Aukso orda, išsiplėtusi į Europą.

Yuan dinastija

Pagrindinis straipsnis: Yuan dinastija

Didžiausią imperijos dalį su etninėmis mongolų žemėmis paveldėjo didysis chanas Tolui, kurio sūnus Chubilajus XIII a pabaigoje sukūrė Yuan imperiją, apėmusią dabartinę Mongoliją, pietų Rusiją, Korėją ir beveik visą Kiniją. Naujosios imperijos sostine padarytas Pekinas.

Mongolų renesansas ir po jo

XIV a. Kinijoje valdžią paėmus hanių Mingų dinastijai, Yuan imperija suiro, o Mongolija tapo nepriklausoma teritorija. Nepriklausomybę mongolai išsaugojo iki XVII a.

Nors Mongolijoje nebuvo politinės vienybės, o atskiri klanai kovojo dėl hegemonijos, šalyje labai suklestėjo kultūra, paremta pirmiausia tibetietiška tradicija, kuri nuo seno turėjo įtaką šalyje. Šalyje įsigalėjo vadžrajana, tibeto stiliaus menas. Tai vadinama mongolų renesansu.

Mandžiūrų Čingų laikotarpis

XVII a. pradžioje Mongolija buvo padalinta į Pietų, Rytų ir Šiaurės. XVII pabaigoje nusilpo visų mongolų chano valdžia ir decentralizuoti mongolai turėjo priešintis stiprėjančiai jurčenų (mandžiūrų) valstybei rytuose. Paskutinis Šiaurės Yuanų kaganas buvo Ligdenas XII a. pradžioje. Jis susipyko su mandžiūrais dėl kinų miestų siaubimo ir su dauguma mongolų genčių. 1618 m. Ligdenas pasirašė sutartį su Mingų dinastija, kad saugos šiaurines sienas nuo mandžiūrų mainais į sidabrą. Nurhaci Bagaturas, suvienijęs mandžiūrus, pasiūlė Ligdenui sąjungą kovoje su kinais. Ligdenas pareiškė, kad Nurhaci yra per silpnas kaip sąjungininkas ir uždraudė jam plėšti kinų miestus, kurie mokėjo jam duoklę. Nurhaci atsakė, kad Ligdenas pervertina savo karių skaičių, o vėliau patraukė į savo pusę Ligdeno vasalus ir jį nugalėjo 1622 m. Po to Ligdenas pralaimėjo mandžiūrams ir pietų mongolams 1625 ir 1628 m.

Dabartiniai laikai

Bogdo chanatas (1911–1924 m.)

Bogdas Gegeenas

Chalchos mongolų vadai susirinko per mandalos ceremoniją aštuntajam Bogdui Gegeenui Jebzundambai Khutuktui (1869–1924 m.) 1911 m. liepą ir nusprendė siekti Mongolijos nepriklausomybės, nes Čingų dinastija žlugo. Po Sinhai revoliucijos 1911 m. lapkritį buvo mobilizuota 4000 mongolų karių, o čingų ambanas buvo deportuotas į Pekiną. Mongolija iš esmės tapo nepriklausoma 1911 m. gruodžio 1 d.

Bogdas Gegeenas buvo karūnuotas Bogdu Chanu 1911 m. gruodžio 29 d., o 800 mongolų karių išvijo čingų pareigūnus iš Ulijastajaus 1912 m. sausio 12 d. Danbijancano, Magsarjavo ir Manlaibaataro Damdinsüreno vadovaujami mongolai užėmė Kobdo miestą rugpjūčio 20 d. Mongolijos suvienijimą rėmė dauguma mongolų vadų.

Mongolai išvadavo Rytų Mongoliją ir Chovdo regioną, bet Kinijos respublika toliau valdė šiaurės Sindziangą, Viršutinę Mongoliją, Bargą, Pietų Mongoliją. 1913 m. vasario 2 d. Bogdas Chanas pasiuntė mongolų raitelius išvaduoti Pietų Mongoliją. Rusija atsisakė parduoti ginklus mongolams, Nikolajus II išsivadavimo kovą vadino „mongolų imperializmu“. Didžioji Britanija skatino Rusiją panaikinti Mongolijos nepriklausomybę, nes buvo bijoma, kad „mongolams iškovojus nepriklausomybę sukils Vidurio Azija“. 13,5 tūkst. mongolų karių nugalėjo 70 tūkst. kinų ir išvadavo beveik visą Pietų Mongoliją, bet turėjo atsitraukti dėl ginklų trūkumo 1914 m. Per šį karą žuvo 400 mongolų ir 3 795 kinai.

Bargos mongolai išvijo kinus iš Hailaro ir norėjo prisijungti prie Bogdo valstybės.

Po nepriklausomybės Mongolija pradėjo modernizuotis. 1914 m. suformuotas dviejų rūmų parlamentas. 1915 m. priimtas teisinis kodeksas. 1912 m. lapkričio 3 d. Rusija ir Mongolija pasirašė sutartį be Kinijos tarpininkavimo. Ši sutartis pripažino Mongoliją kaip Mongolijos valstybę ir patvirtino, kad Bogdas Chanas yra jos monarchas. Tačiau spaudžiant kinų ir rusų vyriausybėms, Rusijos, Mongolijos ir Kinijos pasirasšyta Kiachtos sutartis 1915 m. panaikino Mongolijos nepriklausomybę, ji tapo Kinijos autonominiu regionu. Mongolija vis dar stengėsi išlaikyti visų savo teritorijų nepriklausomybę, o Kinija kėsinosi į visas mongolų žemes. Rusija norėjo, kad tik dalis mongolų žemių turėtų autonomiją K|inijos sudėtyje. Po aštuonių mėnesių derybų mongolai turėjo nusileisti rusų spaudimui. Tačiau faktiškai kinai Mongolijos nevaldė. 1915 m. Mongolija prarado Bargą, Tuvą, Pietų Mongoliją, Džiungariją.

Baronas Ungernas von Šternbergas

Po Rusijos revoliucijos 1917 m. Kinija siekė paversti Mongoliją eiline provincija. 1919 m. pabaigoje kinų generolas Ksu Šuzengas užėmė Urgą ir privertė Bogdą Chaną ir kilminguosius atsisakyti nepriklausomybės. Tokie nepriklausomybės kovų vadai kaip Magsarjavas ar Damdinsurenas buvo įkalinti ir nužudyti.

Rusijos baltieji, pralaimėję pilietinį karą įsiveržė į Mongoliją 1920 m. spalį vadovaujant baronui Ungernui von Šternbergui. Jis norėjo rasti sąjungininkų nugalėti Tarybų Sąjungą. 1920 m. spalį-lapkritį baltieji rusai kelis kartus puolė sostinę Urgą, bet buvo atmušti su dideliais nuostoliais. Ungernas pasirašė sutartį su Bogdu dėl Mongolijos nepriklausomybės ir drauge jie išvijo kinus 1921 m. vasario 2-5 d. po didelio mūšio. Dalis kinų bėgo į pietus link Kinijos, o kiti pasitraukė į sovietų valdomą Tolimųjų Rytų respubliką.

Mongolijos Liaudies Respublika

Bogdo Chano pastangos gauti Japonijos ar JAV paramą atgauti nepriklausomybę buvo nesėkmingos. Vėliau baronas Ungernas išvijo kinus, bet tuo pat metu buvo įkurta Mongolijos Liaudies Partija. Rusijos bolševikai siekė su jos pagalba atsikratyti Urgernu.

Mongolijos Liaudies Partija įkurta 1921 m. susijungus dviem pogrindžio organizacijoms, kurios turėjo savitą požiūrį į Mongolijos ateitį. Vienai grupei vadovavo Soliin Danzanas, o kitai – Bodoo. Jie siekė sovietų paramos ir Bogdas Chanas tam nesipriešino, nes norėjo su sovietų parama išsaugoti nepriklausomybę, bet sovietams nereikėjo chano, nes jie turėjo Mongolijos Liaudies Partijos paramą.

Revoliucija prasidėjo kovo 18 d., kai 400 savanorių, vadovaujamų Sukhbaataro, užpuolė 2000 kinų garnizoną Kiachtoje. Po to mongolai ir Raudonoji armija pajudėjo į pietus, kur sunaikino kinų armijos likučius, kurie plėšė taikius gyventojus, ir Urgerno baltuosius. Didžiausi mongolų savanorių mūšiai vyko Tujiin Narse su kinais ir Zelteryje ir Bulnajuje su Urgerno baltagvardiečiais. Chatanbataras Magsarjavas, Urgerno pasiųstas į vakarines provincijas, perėjo į Mongolijos raudonųjų pusę. Jis nugalėjo Kazantsevo, Vandanovo ir generolo Bakicho baltagvardiečius. Chasbataras Baikalovas atlaikė apsuptį prie ežero Tolbe. Po sąmokslo raudonieji paėkė Urgerną į nelaisvę. Raudonieji įžengė į Urgą (dbar Ulan Batoras) 1921 m. liepą. Mongolijos revoliucijos lyderiai paskelbė nepriklausomybės atkūrimą. Sovietai pripažino, kad Mongolija yra Kinijos dalis per slaptą susitikimą su kinais 1924 m. Sovietai oficialiai pripažino Mongolijos nepriklausomybę tik 1945 m., bet vykdė antimongolinę politiką iki 1991 m.

Mongolijos Liaudies Partija paliko Bogdą Chaną nominalia valstybės galva, bet tikroji valdžia liko partijos ir sovietų patarėjų rankose. Po paslaptingos Bogdo Chano mirties Mongolijos Liaudies Partija panaikino monarchiją, sukūrė naują konstituciją, paskelbė Mongolijos Liaudies Respubliką 1924 m. lapkričio 26 d. Mongolija su Tarybų Sąjunga tapo izoliuota nuo likusio pasaulio, bet buvo apsaugota nuo kinų agresijos, kurie laikė Mongoliją Kinijos dalimi.

1928 m. bandos buvo kolektyvizuotos, privati prekyba ir transportas uždrausti, vienuolynai ir kilmingieji užpulti. Tai sukėlė ekonominį žlugimą ir neramumus, Mongolijos komunistai nugalėjo sukilėlius remiami sovietų 1932 m. spalį. Kolektyvizacija buvo panaikinta Naujo posūkio politikos pretekstu, radikalūs kairieji buvo išstumti iš postų, juos apkaltinus partijos taisyklių nesilaikymu. Naujo posūkio politika ir liberalesne ekonomika žavėjosi tokie nauji Mongolijos lyderiai kaip premjeras P. Gendenas. Tačiau jie nesuprato, kad tai laikinas sovietų atsitraukimas. Nauja represijų banga 1937 m. beveik visiškai sunaikino budistų dvasininkiją Mongolijoje.

Buriatai pradėjo keltis į Mongoliją dėl carinės Rusijos priespaudos XX a. pradžioje. Stalinas sustabdė migraciją ir pradėjo mongolų genocidą 1930 m. Per stalinistines represijas Mongolijoje buvo nužudyti beveik visi buriatų vyrai ir 22-33 tūkst mongolų (3-5% visų gyventojų: nacionalistai, vienuoliai, intelektualai, kilmingieji, karininkai ir eiliniai piliečiai) dėl Stalino spaudimo. Kai kurie autoriai mano, kad buvo nužudyta 100 tūkst. žmonių. XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje Mongolijos Liaudies Respublikoje gyveno 700–900 tūkst. žmonių. Nukentėjusiųjų nuo represijų nuošimtis didesnis nei Tarybų Sąjungoje.

Rusų istorikas V. Suvorovas teigė, kad Mongolijos parama sovietams per Antrą pasaulinį karą buvo tiek pat svarbi kiek ir JAV, nes mongolai parūpino šiltų drabužių.

Sovietai ir mongolai kovėsi prieš japonus Chalchin Golo mūšyje 1939 m. Rytų Mongolijoje. 1945 m. mongolai dalyvavo sovietų invazijoje į Vidinę Mongoliją. Tuo metu Kinija sutiko pripažinti Mongolijos nepriklausomybę, jei bus surengtas plebiscitas. 1945 m. spalio 20 d. stebint kinams įvyko plebiscitas ir 100% balsų buvo už nepriklausomybę. Po komunistų pergalės Kinijoje 1949 m. Mongolija palaikė gerus santykius su abiem kaimynėm, bet po kinų ir rusų nesutarimų rėmė Tarybų Sąjungą. Tik 1960 m. Mongolija tapo JTO nare, anksčiau trukdė JAV ir Kinijos veto.

PO karo buvo bandoma sukurti socialistinę visuomenę, bandos vėl buvo kolektyvizuotos. Su Kinijos ir Tarybų Sąjungos parama įkurti kolūkiai, nutiestas Transmongolijos geležinkelis. XX a. septintame dešimtmetyje pastatytas Darchanas su sovietų ir ESPT šalių parama.

Demokratija

Mongolija šiandien

Nedidelis Mongolijos Demokratinės Sąjungos susirinkimas 1989 m. gruodžio 10 d. žymi demokratijos pradžią Mongolijoje. 1990 m. kovo 4 d. Jalaltos aikštėje susirinko 100 tūkst. demonstrantų, kurie žygiavo link vyriausybės pastatų, reikalavo politbiuro atsistatydinimo, Komunistų partijos atskyrimo nuo vyriausybės. Kai vyriausybė atmetė reikalavimus kovo 7-9 d. kilo bado streikas, tad politbiuras atsistatydino, prasidėjo derybos dėl ekonominių reformų. Pirmi demokratiniai rinkimai įvyko 1990 m. liepą.

2002 m. spalio 3 d. Taivano užsienio ministerija pareiškė, kad Taivanas pripažįsta Mongolijos nepriklausomybę.

Pirmasis demokratinės šalies prezidentas buvo Punsalmaagiin Ochirbat, o dabartinis Nambarynas Enchbajaras.

Taip pat skaitykite

• Didžioji stepė
• Mandžiūrijos istorija
• Ponto stepės istorija
• Kazachijos istorija
• Panonijos istorija

Išnašos

Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas