Čingų dinastija: Skirtumas tarp puslapio versijų
S Vaizdas Flag_of_the_Republic_of_China_1912-1928.svg keičiamas Flag_of_the_Republic_of_China_(1912-1928).svg |
SNėra keitimo santraukos |
||
(nerodoma 28 tarpinės versijos, sukurtos 10 naudotojų) | |||
Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
{{Šaltiniai+}} |
|||
{{Infolentelė buvusi valstybė |
{{Infolentelė buvusi valstybė |
||
|vietinis pavadinimas = 大清<br>[[File:Daicing gurun.svg|20px]] |
|vietinis pavadinimas = 大清<br>[[File:Daicing gurun.svg|20px]] |
||
Eilutė 15: | Eilutė 16: | ||
|date_end = vasario 12 |
|date_end = vasario 12 |
||
|event_start = Žlunga Mingų dinastija |
|event_start = Žlunga Mingų dinastija |
||
|event_end = [[ |
|event_end = [[Sinhajaus revoliucija]] |
||
|event1 = |
|event1 = |
||
|date_event1 = |
|date_event1 = |
||
Eilutė 27: | Eilutė 28: | ||
|vėliava_p1 = |
|vėliava_p1 = |
||
|s1 = Kinijos Respublikos istorija |
|s1 = Kinijos Respublikos istorija |
||
|vėliava_s1 = |
|vėliava_s1 =Flag of the Republic of China (1912-1928).svg |
||
|image_flag = |
|image_flag =Flag of the Qing Dynasty (1889-1912).svg |
||
|vėliava = |
|vėliava = |
||
|flag_type = Vėliava |
|flag_type = Vėliava |
||
Eilutė 45: | Eilutė 46: | ||
|valdymo_metai1 = 1908–1912 |
|valdymo_metai1 = 1908–1912 |
||
|religija = [[Šamanizmas]], [[Budizmas]], [[Daoizmas]], [[Islamas]], [[Krikščionybė]] |
|religija = [[Šamanizmas]], [[Budizmas]], [[Daoizmas]], [[Islamas]], [[Krikščionybė]] |
||
|stat_year1 = |
| stat_year1 = 1700 |
||
|stat_area1 = |
| stat_area1 = 8800000 |
||
| ref_area1 = <ref name="Taagepera1997p500">{{cite journal |last=Taagepera |first=Rein |date=September 1997 |title=Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia |url=https://escholarship.org/content/qt3cn68807/qt3cn68807.pdf |url-status = live |journal=International Studies Quarterly |volume=41 |issue=3 |page=500 |doi=10.1111/0020-8833.00053 |jstor=2600793 |archive-url = https://web.archive.org/web/20200707203055/https://escholarship.org/content/qt3cn68807/qt3cn68807.pdf |archive-date = 2020-07-07 |access-date = 2020-07-24|issn = 0020-8833}}</ref> |
|||
|stat_year2 = 1790 <small>(įskaitant vasalus)</small><ref>{{cite journal|last1=Turchin|first1=Peter|last2=Adams|first2=Jonathan M.|last3=Hall|first3=Thomas D | title = East-West Orientation of Historical Empires | journal = Journal of world-systems research|date=December 2006|volume=12|issue=2|pages=219–229|url=http://jwsr.ucr.edu/archive/vol12/number2/pdf/jwsr-v12n2-tah.pdf|accessdate=12 August 2010 |issn= 1076–156x}}</ref> |
|||
| |
| stat_year2 = 1790 |
||
| |
| stat_area2 = 14700000 |
||
| |
| ref_area2 = <ref name="Taagepera1997p500" /> |
||
| |
| stat_year3 = 1860 |
||
| |
| stat_area3 = 13400000 |
||
| |
| ref_area3 = <ref name="Taagepera1997p500" /> |
||
| |
| stat_year4 = 1908 |
||
| |
| stat_area4 = 11350000 |
||
| ref_area4 = <ref>{{Cite book |title=歷史與時事學法指導|author=王堅強, 陳家華, 王永中 |page=8|year=2018|publisher=寧波出版社|ISBN=9787552632859}}</ref> |
|||
|stat_pop6 = 361,000,000<!-- Citation needed --> |
|||
|stat_year7 = 1820 |
|||
|stat_pop7 = 383,100,000<!-- Citation needed --> |
|||
|stat_year8 = 1851 |
|||
|stat_pop8 = 408,000,000<!-- Citation needed --> |
|||
|stat_year9 = 1865 |
|||
|stat_pop9 = 367,000,000<!-- Citation needed --> |
|||
|stat_year10 = 1898 |
|||
|stat_pop10 = 395,918,000<!-- Citation needed --> |
|||
|valiuta = Taelis |
|valiuta = Taelis |
||
|footnotes = |
|footnotes = |
||
}} |
}} |
||
⚫ | '''Čingų dinastija''' ({{zh|清朝|Qīng cháo}}, [[mandžiūrų kalba|mandž.]]: ''daicing gurun'') – dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos]] šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi [[Ming dinastija|Mingų dinastiją]] ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija. 1912 m. paskutinis [[imperatorius]] turėjo atsisakyti sosto, ir prasidėjo [[Kinijos Respublikos istorija|Kinijos Respublikos]] era. |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
[[Vaizdas:Flag_of_the_Qing_dynasty_(1862).png|thumb|right|Ankstyvoji Čing dinastijos vėliava (trikampė)]] |
|||
⚫ | '''Čingų dinastija''' ({{zh|清朝|Qīng cháo}}, [[mandžiūrų kalba|mandž.]]: daicing gurun) |
||
== Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje == |
== Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje == |
||
Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje |
Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje Nurhadzi įkūrė mandžiūrų valstybę. Iš pradžių ji turėjo Mingų imperijos vasalės statusą, tačiau [[1609]] m. Nurhadzi pasiskelbė ''Vėlyvosios Dzinų'' (''Jin'') dinastijos imperatoriumi. [[1625]] m. valstybės sostinė įkurdinta [[Šenjangas|Šenjange]] (''Shenyang'', mandžiūriškai: ''Mukden''). Vienas iš svarbiausių Nurhadzi pasiekimų buvo Aštuonių vėliavų sistemos sukūrimas: visi mandžiūrai priklausė vienai iš aštuonių „vėliavų“ – civilinių ir karinių junginių. Tokį pavadinimą junginiai gavo todėl, kad kiekvieną jų reprezentavo atskira vėliava. |
||
Nurhadzi įpėdinis Huang Taidzi (''Huang Taiji'') tęsė tėvo darbus ir įtraukė į armiją pirmąsias vėliavas, sudarytas iš [[han (etninė grupė)|kinų hanių]]. Huang Taidzi taip pat mandžiūrų valstybėje pritaikė iš Mingų perimtų politinių institucijų, tačiau užtikrino, kad jose dominuotų mandžiūrai. Kai paskutinis didysis mongolų chanas [[Ligdenas]] mirė 1634 m., jo sūnus Ejėjus pasidavė mandžiūrams ir atidavė [[Juan dinastija|Juanų]] imperatorių antspaudą Huang Taidzi. [[1636]] m. Huang Taidzi pervadino mandžiūrų valstybę į '''Čingą''' (''Qing'' – „tyras“). Huang Taidzi dėka Čingų valstybė ėmė kontroliuoti [[Vidinė Mongolija|Vidinę Mongoliją]] ir [[Korėja|Korėją]], tuomet – [[Heilongjiang|Heilongdziango]] regioną, esantį šalia [[Amūras (upė)|Amūro]] upės. |
|||
XVII a. |
XVII a. Mingų valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno (''Li Zichen''), [[1644]] m. nuniokojo Pekiną. Mingų imperatorius [[Čongdženas]] (''Chongzhen'') pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Mingų garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Šio garnizono vadas U Sangui (''Wu Sangui''), atsidūręs tarp dviejų ugnių, nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę ir drauge su jų armija mūšyje 1644 m. [[gegužės 27]] d. nugalėjo Li Dzičeno pajėgas. |
||
Dar septyniolika metų vyko kovos su |
Dar septyniolika metų vyko kovos su Mingų dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta [[1662]] m. |
||
== |
== Čingų valdymo Kinijoje ypatumai == |
||
⚫ | Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius (pvz., moterų kojų bintavimą), taip pat buvo apribojimų kinams (pavyzdžiui, primetė jiems aprangos stilių, taip pat vyrams liepta nešioti kasytes ant pakaušio). Pagrindinę savo sostinę Pekiną (ir daug kitų miestų) mandžiūrai padalino į išorinį ir vidinį miestą: išoriniame gyveno kinai, vidiniame – visų kitų tautybių žmonės. |
||
[[Vaizdas:Qing china.jpg|thumb|right|Čing imperija [[1892]] m.]] |
|||
⚫ | Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti |
||
Mongolijoje, Tibete ir Rytų Turkestane |
Mongolijoje, [[Tibetas|Tibete]] ir [[Rytų Turkestanas|Rytų Turkestane]] Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų [[chanas|chanu]], tibetietiškojo [[budizmas|budizmo]] patronu ir [[islamas|musulmonų]] globėju. [[1884]] m. įkūrus Sindziango provinciją, Čingai ten pasiuntė armijos dalinius, nes [[JK|Didžioji Britanija]] ir [[Rusija]] pradėjo Sindziange ir Tibete karinius veiksmus. |
||
Svarbiausia |
Svarbiausia Čingų administracijos institucija buvo Didžioji Taryba, kurią sudarė imperatorius ir aukščiausi valdininkai. Kiekviena centrinės valdžios pareigybė būdavo suteikiama vienam mandžiūrui didikui ir vienam chaniui, išlaikiusiam [[Valstybiniai egzaminai (Kinija)|valstybinius egzaminus]]. Dinastijos klestėjimo metais Čingų valdžios centras buvo imperatorius ir šešios tradicinės ministerijos, kurių kiekvienai vadovavo du aukščiausieji sekretoriai (尚書 = ''Shángshù'') ir keturi sekretoriai asistentai (侍郎 = ''Shílāng''). |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius |
||
⚫ | Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius – [[barbarai]]s. Tik [[1861]] m., pralaimėjusi Antrąjį Opiumo karą, Čingų valdžia nusileido svetimšalių spaudimui ir įsteigė atskirą instituciją užsienio reikalams – „Visų tautų reikalų tvarkymo tribunolą“ (''Zǒnglǐgégūoshíwú Yāmēn'' = 總理各國事務衙門 arba sutrumpintai ''Zǒnglǐyāmēn'' = 總理衙門). |
||
== Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas == |
== Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas == |
||
Pirmasis |
Pirmasis Čingų dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją, buvo Šundži (''Shunzhi''). Po jo valdė trys imperatoriai, laikomi vienais stipriausių per visą Kinijos istoriją. |
||
=== Kangsi === |
=== Kangsi === |
||
[[Vaizdas:Portrait of the Kangxi Emperor in Court Dress.jpg|thumb| |
[[Vaizdas:Portrait of the Kangxi Emperor in Court Dress.jpg|thumb|left|upright=0.8|Kangsi]] |
||
⚫ | Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu [[Kangxi|Kangsi]] (''Kangxi''), valdė [[1662]]–[[1722]] m. Imperatoriumi tapo būdamas aštuonerių, iš pradžių už jį valdė keturi regentai, tačiau palaipsniui valdžią perėmė ir vėliau perdavė savo vaikaičiui Kangsi močiutė Siaožuang (''Xiaozhuang''). |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais Mingų kariais. Trys pasidavę Mingų generolai buvo paskelbti kunigaikščiais feodalais (藩王), jiems pavesta valdyti didžiules teritorijas Pietų Kinijoje. Iš šių svarbiausias buvo U Sangui (''Wu Sangui'' = 吳三桂) – tas pats, kuris lemiamu momentu nusprendė prisidėti prie mandžiūrų, o ne prie maištininkų. Jam duotos [[Junanas|Junano]] ir [[Guidžou]] provincijos, generolui Šang Kesi (''Shang Kexi'' = 尚可喜) atiteko [[Guangdongas]], o Geng Džongmingui (''Geng Zhongming'' = 耿仲明) – [[Fujian|Fudzianas]]. |
||
⚫ | Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu [[Kangxi|Kangsi]] ( |
||
⚫ | |||
⚫ | Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais |
||
⚫ | Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. [[1673]] m. Šang Kesi pareiškė imperatoriui Kangsi norįs grįžti į savo gimtinę, o vietoj savęs kaip įpėdinį palikti sūnų. Jaunasis imperatorius leido generolui palikti postą, bet tokio žemės paveldėjimo nepatvirtino. Tuomet kiti du generolai nusprendė taip pat pasiprašyti išleidžiami – taip jie tikėjosi galbūt palaušią imperatoriaus užsispyrimą dėl paveldėjimo teisės. Tačiau ėjimas nepavyko: imperatorius patenkino jų prašymus, o žemės sugrįžo imperijai. U Sangui, nenorėdamas prarasti įtakos, turėjo sukilti. Prie jo prisijungė Geng Džongmingas ir Šang Kesi sūnus Šang Džisinas (''Shang Zhixin'' = 尚之信). Maištas truko aštuonerius metus. Vienu metu maištininkai sugebėjo perimti žemių iki pat [[Jangdzė]]s kontrolę. Tačiau galiausiai Čingų valdžia numalšino sukilimą ir ėmė kontroliuoti visą Pietų Kiniją. Šis sukilimas vadinamas "Trijų vasalų sukilimu", ir jo numalšinimas laikomas svarbiu Kangsi indėliu į valstybės konsolidavimą. |
||
⚫ | Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. [[1673]] |
||
Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į [[Tibetas|Tibetą]], prieš džiungarus, vėliau |
Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į [[Tibetas|Tibetą]], prieš [[džiungarai|džiungarus]], vėliau – [[Rusija|Rusiją]]. Kad išvengtų karinio konflikto su mongolais, ištekino savo dukrą už mongolų chano. [[1683]] m. Čingų pajėgos užėmė [[Taivanas (sala)|Taivano]] salą. |
||
Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito spekuliacija, lupikavimas. |
Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito [[spekuliacija]], lupikavimas. |
||
Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su [[jėzuitai|jėzuitų]] misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas. |
Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su [[jėzuitai|jėzuitų]] misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas. |
||
=== Jongdžengas === |
=== Jongdžengas === |
||
⚫ | |||
⚫ | Kangsi mirė |
||
⚫ | Kangsi mirė 1722 m. Į sostą atsisėdo jo ketvirtasis sūnus, žinomas kaip imperatorius [[Yongzheng|Jongdžengas]] (''Yongzheng''); valdė [[1723]]–[[1735]] m.). Buvo kalbama, kad sostą jis uzurpavo. Jongdžengas pagarsėjo kaip stiprus valstybės vadovas. Imta griežčiau žiūrėti į valdininkų korupciją. Jongdžengas norėjo, kad visuose valstybės reikaluose pagrindinis požiūris, kurio būtų paisoma, būtų imperatoriaus. Jis stengėsi būti moralinis pavyzdys tautai, mokė valdininkus, nurodydavo jiems jų klaidas, bendraudavo su jais tiesiogiai. Valdininkus rinkdavosi ypač atidžiai. |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
=== Čianlongas === |
=== Čianlongas === |
||
⚫ | |||
⚫ | |||
⚫ | 1735 m. mirus Jongdžengui, jo sūnus tapo imperatoriumi [[Qianlong|Čianlongu]] (''Qianlong''); valdė [[1735]]–[[1796]] m.). Čianlongas buvo geras generolas, pats vadovavo karinėms kampanijoms [[Sindziangas|Sindziango]] ir [[Mongolija|Mongolijos]] regionuose. Sėkmingai numalšinti sukilimai [[Sičuanas|Sičuane]] ir kai kuriose Pietų Kinijos vietovėse. |
||
Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti |
Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti ne chanių tautas į imperiją, tačiau ne visi jo žingsniai buvo sėkmingi. |
||
Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros cenzūra: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų |
Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros [[cenzūra]]: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų – tokių, kurie neva nepalankiai šnekėjo apie Čingų imperatorius, įžeidinėjo ankstesnes su Čingais susijusias dinastijas, kėlė grėsmę imperatoriaus valdžiai, skleidė geografinę informaciją, galinčią padėti keliant maištus. |
||
Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (''Heshen''). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito korupcija. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius Dziačingas ( |
Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (''Heshen''). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito [[korupcija]]. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius [[Dziačingas]] (''Jiaqing''). |
||
== Neramumai XIX amžiuje == |
== Neramumai XIX amžiuje == |
||
[[Vaizdas:Upper North Taku Fort.jpg|thumb| |
[[Vaizdas:Upper North Taku Fort.jpg|thumb|left|Sugriautas fortas. [[Antrasis Opiumo karas]]]] |
||
[[Vaizdas:China imperialism cartoon.jpg|thumb| |
[[Vaizdas:China imperialism cartoon.jpg|thumb|left|XIX a. pab. prancūzų karikatūra: Vakarų valstybės dalijasi Kiniją]] |
||
[[Vaizdas:TaiPingRevolutionSeal.png|thumb| |
[[Vaizdas:TaiPingRevolutionSeal.png|thumb|left|Taiping revoliucijos antspaudas]] |
||
[[Vaizdas:Empress-Dowager-Cixi2.jpg|thumb| |
[[Vaizdas:Empress-Dowager-Cixi2.jpg|thumb|left|Regentė [[Imperatorienė Cisi|Cisi]]]] |
||
[[Vaizdas:Foreign armies in Beijing during Boxer Rebellion.jpg|thumb|right|Užsienio valstybių armija Pekine per [[Boksininkų sukilimas|Boksininkų sukilimą]]]] |
[[Vaizdas:Foreign armies in Beijing during Boxer Rebellion.jpg|thumb|right|Užsienio valstybių armija Pekine per [[Boksininkų sukilimas|Boksininkų sukilimą]]]] |
||
[[Vaizdas:Xuantong.jpg|thumb|right|Paskutinis Kinijos imperatorius [[Puyi]]]] |
[[Vaizdas:Xuantong.jpg|thumb|right|Paskutinis Kinijos imperatorius [[Puyi]]]] |
||
XIX amžiuje |
XIX amžiuje Čingų valstybės galybė ėmė smukti. Šalyje vyravo ekonominė stagnacija, staigiai didėjo gyventojų skaičius, trūko maisto, augo socialinė įtampa. Čingų valdžia susidūrė ir su vidinėmis problemomis, ir su spaudimu iš išorės. |
||
=== Opiumo karai === |
=== Opiumo karai === |
||
{{pagr|Pirmasis Opiumo karas|Antrasis Opiumo karas}} |
|||
Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ |
Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ – ''Zhongguo'', t. y. Kinija). Tačiau XVIII a. pasaulyje savo įtaką ėmė plėsti Europos imperijos: europiečiai turėjo savo kolonijų [[Indija|Indijoje]] ir salose, kurios dabar priklauso [[Indonezija]], Rusija prisijungė žemių į šiaurę nuo Kinijos. Per [[Napoleono karai|Napoleono karus]] Didžioji Britanija mėgino sudaryti su Kinija sąjungą ir tuo tikslu pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriumi. Tačiau šios dovanos buvo palaikytos barbarų atvežta duokle, o Britanijos karaliui pasiūlyta pareikšti savo atsidavimą kinų imperijai; įsižeidę anglai nebebandė siekti sutarimo su Čingų valdžia. |
||
1815 m. pasibaigus karams Europoje, suintensyvėjo prekyba tarp Kinijos ir Europos, ir iškart iškilo problemų dėl valstybių santykių. [[1793]] m., kai britai pasiuntė savo ambasadorių, Čingai oficialiai pareiškė, kad Kinijai nereikia europietiškų gaminių, todėl stambiausi kinų pirkliai už savo prekes priimdavo užmokestį tik sidabro luitais. Patenkinti milžinišką kiniško [[šilkas|šilko]], [[arbata|arbatos]], keraminių gaminių paklausą Europa galėjo tik atiduodama kinams savo sidabrą. XIX a. 4-tame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo rimtai susirūpinti savo brangiųjų metalų atsargomis ir ieškojo kitų būdų prekiauti su Kinija; pagrindinis šių būdų buvo prekyba [[opiumas|opiumu]]. Opiumas greitai išplito. [[1838]] m. Čingai pabandė uždrausti prekybą juo, tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą. |
|||
Pirmajame Opiumo kare ( |
[[Pirmasis Opiumo karas|Pirmajame Opiumo kare (1839–1842 m.)]] išryškėjo Kinijos armijos silpnumas. Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. [[1842]] m. Čingai pasidavė. Buvo pasirašyta [[Nankino sutartis]], pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas [[Honkongas]], sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams. |
||
Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo |
Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo Čingai valdžiai per [[Taipingų sukilimas|Taipingų]] bei Nianų sukilimus. 1854 m. Didžioji Britanija mėgino pakeisti Nankino sutarties sąlygas: priversti Čingus leisti britams prekybos reikalais plaukioti Kinijos upėmis, leisti įkurti Britanijos ambasadą Pekine. Kinai nesutiko. Britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad vakariečių kontrabandininkų laivą sulaikė kinai, – ir pradėjo [[Antrasis Opiumo karas|Antrąjį Opiumo karą (1856–1860 m.)]]. Į jį įsitraukė ir [[Prancūzija]], Rusija bei JAV. Antrąjį Opiumo karą vėl pralaimėjo Kinija. [[Tiandzino sutartis|Tiandzino sutartimi]] (1858 m.) jie turėjo svetimšaliams atverti dar 10 miestų, leisti jiems įsteigti Pekine savo konsulatus, leisti vakariečių misionieriams laisvai keliauti ir gyventi Kinijoje, kompensuoti karo nuostolius Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Didžiosios Britanijos turimas teises suteikti ir Prancūzijai, Rusijai, JAV. 1860 m. po atsinaujinusių kovų vakariečiai paėmė Pekiną, ir Čingai turėjo nusileisti dar labiau: leista užsieniečiams laisvai plaukioti upėmis. |
||
=== |
=== Taipingų sukilimas === |
||
{{pagr|Taipingų sukilimas}} |
|||
[[Taipingų sukilimas|Taipingų sukilimas (1851–1864 m.)]] buvo kruvinas pilietinis karas: taipingų („Didžiosios Lygybės“) sekta, vadovaujama Hong Siučiuano (''Hong Xiuquan''), laikiusio save jaunesniuoju [[Jėzus Kristus|Jėzaus Kristaus]] broliu, sukilo prieš Čingų valdžią. Taipingai įkūrė Didžiosios Lygybės Dangiškąją karalystę (太平天國, supapr.: 太平天国 = ''Tàipíng Tiānguó'') ir perėmė kontrolę didelėje Pietų Kinijos dalyje. |
|||
Taipingų sukilimo aukų būta apie 20 milijonų, nors yra teigiančių ir kad skaičius siekia 50 mln. Pietinės teritorijos buvo smarkiai nuniokotos. Tai buvo pirmasis Čingų dinastijos stabilumui rimtą grėsmę sukėlęs sujudimas. |
|||
== Regentės Cisi valdymas == |
== Regentės Cisi valdymas == |
||
Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė [[Cixi|Cisi]] ( |
Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė [[Cixi|Cisi]] (''Cixi'') – imperatoriaus Sianfengo (''Xianfeng'') sugulovė, imperatoriaus Tongdži (''Tongzhi'') motina. Ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-erius metus praktiškai valdė šalį. |
||
⚫ | |||
Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ ( |
Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865–1895 m.), kuriuo siekta įsisavinti vakarietišką techniką (su tikslu kontroliuoti svetimšalius). Buvo formuojama modernesnė armija, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau [[Kinų-japonų karai|Kinų-japonų karas (1894–1895 m.)]] parodė, kad šios modernizacijos nepakako. Japonija, ilgai kinų laikyta ne itin stipria piratų valstybe, sutriuškino Kiniją ir sunaikino Čingų pasididžiavimą – modernizuotą laivyną. |
||
[[1898]] |
[[1898]] m. imperatorius [[Guangsiu]] (''Guangxu'') pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新/戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybė valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis užsikrėtę žmonės. Tačiau reforma, kaip sako jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje. |
||
[[1899]] |
[[1899]]–[[1901]] m. šalį supurtė [[Boksininkų sukilimas]] (trad. 義和團起義, supapr. 义和团起义 = ''Yìhétuán Qǐyì''). Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijoje (prekyboje, politikoje, religijoje, technologijoje). „Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Aštuonios užsienio valstybės – [[Austrija-Vengrija]], Prancūzija, [[Vokietija]], [[Italija]], Japonija, Rusija – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau [[1900]] m. svetimšalių pajėgos įžengė į Pekiną. Kartu su imperatoriumi Guangsiu Cisi pabėgo į [[Sianas|Sianą]]. Užsieniečiai iškėlė Čingų valstybei didelius reikalavimus, tarp jų – sumokėti tokias [[reparacijos|reparacijas]], kurios galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas tik paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje. |
||
Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. [[1905]] |
Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. [[1905]] m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema. Buvo keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra. |
||
== Dinastijos žlugimas == |
== Dinastijos žlugimas == |
||
XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. [[1908]] |
XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. [[1908]] m. mirė Cisi ir imperatorius Guangsiu, centrinė valdžia beveik neturėjo realios kontrolės, buvo nestabili. Nauju imperatoriumi tapo dvimetis [[Puyi|Puji]] (''Puyi''), už jį valdė tėvas regentas Dzaifengas (''Zaifeng''). |
||
[[1911]] |
[[1911]] m. [[spalio 10]] d. prasidėjo Učango sukilimas, laikomas [[Sinhai revoliucija|Sinhajaus revoliucijos]] pradžia. Šios revoliucijos pasekmė – [[Nankinas|Nankine]] buvo paskelbta atskira vyriausybė – [[Kinijos Respublikos istorija|Kinijos Respublika]]. Jai vadovavo [[Sun Jatsenas]]. Matydama, kad situacija darosi pavojinga, Čingų valdžia grąžino įgaliojimus anksčiau pašalintam įtakingam generolui [[Yuan Shikai|Juan Šikajaui]]. Juan Šikajus netruko pats perimti didelę dalį valdžios: tapo ministru pirmininku, sudarė savo kabinetą ir pašalino iš pareigų regentą Dzaifengą. Taip Juan Šikajus ir jo kariuomenės vadai ėmė dominuoti Čingų politikoje. |
||
Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas |
Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas – Respublikos įkūrimas – jau pasiektas ir galima leisti Juan Šikajui tapti prezidentu. [[1912]] m. po ilgų derybų išleistas imperatoriškasis ediktas, kuriuo jaunasis imperatorius Puji atsistatydino. |
||
== Valdovai == |
== Valdovai == |
||
{| class="wikitable" width="100%" |
|||
{| width="100%" border="1" cellpadding="2" cellspacing="0" |
|||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
! style="background:#efefef;" | Asmeninis vardas<sup>1</sup> |
! style="background:#efefef;" | Asmeninis vardas<sup>1</sup> |
||
Eilutė 194: | Eilutė 186: | ||
| [[Nurhaci]]<br />努爾哈赤 [[pinyin]]: Nǔ’ěrhāchì || Gāodì 高帝<br />''Dergi hūwangdi'' || Tàizǔ<br />太祖 || Tiānmìng 天命<br />''Abkai fulingga'' |
| [[Nurhaci]]<br />努爾哈赤 [[pinyin]]: Nǔ’ěrhāchì || Gāodì 高帝<br />''Dergi hūwangdi'' || Tàizǔ<br />太祖 || Tiānmìng 天命<br />''Abkai fulingga'' |
||
| Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming |
| Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming |
||
| [[1616]] |
| [[1616]]–[[1626]]<sup>4</sup> |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Abahai|Hong Taiji]]<sup>5</sup><br />皇太極 [[pinyin]]: Huángtàijí || Wéndì 文帝<br />''Genggiyen su hūwangdi'' || Tàizōng<br />太宗 || Tiāncōng 天聰, ''Abkai sure''<br />[[1627]]-[[1636]];<br />Chóngdé 崇德, ''Wesihun erdemungge''<br />[[1636]]-[[1643]] |
| [[Abahai|Hong Taiji]]<sup>5</sup><br />皇太極 [[pinyin]]: Huángtàijí || Wéndì 文帝<br />''Genggiyen su hūwangdi'' || Tàizōng<br />太宗 || Tiāncōng 天聰, ''Abkai sure''<br />[[1627]]-[[1636]];<br />Chóngdé 崇德, ''Wesihun erdemungge''<br />[[1636]]-[[1643]] |
||
| Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde |
| Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde |
||
| [[1626]] |
| [[1626]]–[[1643]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Fulin]]<br />福臨 || Zhāngdì 章帝<br />''Eldembure hūwangdi'' || Shìzǔ<br />世祖 || Shùnzhì 順治<br />''Ijishūn dasan'' |
| [[Fulin]]<br />福臨 || Zhāngdì 章帝<br />''Eldembure hūwangdi'' || Shìzǔ<br />世祖 || Shùnzhì 順治<br />''Ijishūn dasan'' |
||
| Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži |
| Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži |
||
| [[1643]] |
| [[1643]]–[[1661]]<sup>6</sup> |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Xuanye]]<br />玄燁 || Réndì 仁帝<br />''Gosin hūwangdi'' || Shèngzǔ<br />聖祖 || [[Kangxi|Kāngxī]] 康熙<br />''Elhe taifin'' |
| [[Xuanye]]<br />玄燁 || Réndì 仁帝<br />''Gosin hūwangdi'' || Shèngzǔ<br />聖祖 || [[Kangxi|Kāngxī]] 康熙<br />''Elhe taifin'' |
||
| Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi |
| Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi |
||
| [[1661]] |
| [[1661]]–[[1722]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Yinzhen]]<br />胤禛 || Xiàndì 憲帝<br />''Temgetulehe hūwangdi'' || Shìzōng<br />世宗 || [[Yongzheng|Yōngzhèng]] 雍正<br />''Hūwaliyasun tob'' |
| [[Yinzhen]]<br />胤禛 || Xiàndì 憲帝<br />''Temgetulehe hūwangdi'' || Shìzōng<br />世宗 || [[Yongzheng|Yōngzhèng]] 雍正<br />''Hūwaliyasun tob'' |
||
| Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg |
| Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg |
||
| [[1722]] |
| [[1722]]–[[1735]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Hongli]]<br />弘曆 || Chúndì 純帝<br />''Yongkiyangga hūwangdi'' || Gāozōng<br />高宗 || [[Qianlong|Qiánlóng]] 乾隆<br />''Abkai wehiyehe'' |
| [[Hongli]]<br />弘曆 || Chúndì 純帝<br />''Yongkiyangga hūwangdi'' || Gāozōng<br />高宗 || [[Qianlong|Qiánlóng]] 乾隆<br />''Abkai wehiyehe'' |
||
| Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong |
| Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong |
||
| [[1735]] |
| [[1735]]–[[1796]] (mirė [[1799]])<sup>7</sup> |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Yongyan]]<br />顒琰 || Ruìdì 睿帝<br />''Sunggiyen hūwangdi'' || Rénzōng<br />仁宗 || Jiāqìng 嘉慶<br />''Saicungga fengšen'' |
| [[Yongyan]]<br />顒琰 || Ruìdì 睿帝<br />''Sunggiyen hūwangdi'' || Rénzōng<br />仁宗 || Jiāqìng 嘉慶<br />''Saicungga fengšen'' |
||
| Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing |
| Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing |
||
| [[1796]] |
| [[1796]]–[[1820]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Mining]]<br />旻寧 || Chéngdì 成帝<br />''Šanggan hūwangdi'' || Xuānzōng<br />宣宗 || Dàoguāng 道光<br />''Doro eldengge'' |
| [[Mining]]<br />旻寧 || Chéngdì 成帝<br />''Šanggan hūwangdi'' || Xuānzōng<br />宣宗 || Dàoguāng 道光<br />''Doro eldengge'' |
||
| Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang |
| Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang |
||
| [[1820]] |
| [[1820]]–[[1850]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Yizhu]]<br />奕詝 || Xiǎndì 顯帝<br />''Iletu hūwangdi'' || Wénzōng<br />文宗 || Xiánfēng 咸豐<br />''Gubci elgiyengge'' |
| [[Yizhu]]<br />奕詝 || Xiǎndì 顯帝<br />''Iletu hūwangdi'' || Wénzōng<br />文宗 || Xiánfēng 咸豐<br />''Gubci elgiyengge'' |
||
| Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng |
| Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng |
||
| [[1850]] |
| [[1850]]–[[1861]] |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Zaichun]]<br />載淳 || Yìdì 毅帝<br />''Filingga hūwangdi'' || Mùzōng<br />穆宗 || Tóngzhì 同治<br />''Yooningga dasan'' |
| [[Zaichun]]<br />載淳 || Yìdì 毅帝<br />''Filingga hūwangdi'' || Mùzōng<br />穆宗 || Tóngzhì 同治<br />''Yooningga dasan'' |
||
| Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži |
| Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži |
||
| [[1861]] |
| [[1861]]–[[1875]]<sup>8</sup> |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Zaitian]]<br />載湉 || Jǐngdì 景帝<br />''Ambalinggū hūwangdi'' || Dézōng<br />德宗 || Guāngxù 光緒<br />''Badarangga doro'' |
| [[Zaitian]]<br />載湉 || Jǐngdì 景帝<br />''Ambalinggū hūwangdi'' || Dézōng<br />德宗 || Guāngxù 光緒<br />''Badarangga doro'' |
||
| Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu |
| Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu |
||
| [[1875]] |
| [[1875]]–[[1908]]<sup>8</sup> |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| [[Puyi]] 溥儀<br />Taip pat vadinamas ''Henry'' || Xùndì<sup>9</sup><br />遜帝 || ''Nėra''<sup>10</sup> || Xuāntǒng 宣統<br />''Gehungge yoso'' |
| [[Puyi]] 溥儀<br />Taip pat vadinamas ''Henry'' || Xùndì<sup>9</sup><br />遜帝 || ''Nėra''<sup>10</sup> || Xuāntǒng 宣統<br />''Gehungge yoso'' |
||
| Pu-i; Siundi; Siuantong |
| Pu-i; Siundi; Siuantong |
||
| [[1908]] |
| [[1908]]–[[1924]]<sup>11</sup><br />(mirė [[1967]]) |
||
|----- align="center" |
|----- align="center" |
||
| colspan="6" align="left" | <small> |
| colspan="6" align="left" | <small> |
||
1 |
1 – Čing imperatoriškosios šeimos pavardė buvo Aisin Gioro (kin. 愛新覺羅 aixin jueluo), bet mandžiūrai nebuvo pratę pavardės ar klano vardo įtraukti į asmeninį vardą. |
||
</small><br /> |
</small><br /> |
||
<small>2 |
<small>2 – Jei vartojamas šventyklos arba pomirtinis vardas, valdovas įvardijamas prieš jį pridedant dinastijos pavadinimą (Qing).</small><br /> |
||
<small>3 |
<small>3 – Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas. Imperatoriai nuo Šundži dažniausiai vadinami šiais devizais. Pirmieji du imperatoriai vadinami Nurhaci ir Hong Taidzi.</small><br /> |
||
<small>4 |
<small>4 – Nurhaci 1616 m. įkūrė Dzin (金) arba Vėlyvąją Dzin (後金) dinastiją, bet tai jo sūnus Hong Taidzi 1636 m. pervadino dinastiją į Čing. Nurhaci savo valdymo devizu pasirinko Tianming, tačiau jo Čing dinastijos titulai buvo suteikti jau po mirties. |
||
</small><br /> |
</small><br /> |
||
<small>5 |
<small>5 – Kai kur Hong Taidzi klaidingai vadinamas [[Abahai]] (阿巴海).</small><br /> |
||
<small>6 |
<small>6 – Pirmasis Čing dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją.</small><br /> |
||
<small>7 |
<small>7 – Čianlongas oficialiai atsisakė sosto 1796 m., sekdamas [[konfucianizmas|konfucianistiniu]] [[sūniškasis nuolankumas|sūniškojo nuolankumo]] principu: nenorėdamas valdyti ilgiau nei jo senelis Kangsi imperatorius. Tačiau iš tikro iki pat mirties buvo aukščiausia šalies valdžia, o jo sūnus valdė tik nominaliai.</small><br /> |
||
<small>8 |
<small>8 – 1861–1908 m. šalį už mperatoriaus nugaros praktiškai valdė imperatorienė regentė [[Cixi|Cisi]].</small><br /> |
||
<small>9 |
<small>9 – Siundi („sosto atsisakęs imperatorius“) – pomirtinis vardas, kuriuo žemyninės Kinijos ir Taivano istorinės knygos vadina paskutinįjį imperatorių.</small><br /> |
||
<small>10 |
<small>10 – 2004 m. Čing imperatoriškosios šeimos palikuonys suteikė Pu-i pomirtinį ir šventyklos vardą. Pomirtinis: Mindi (愍帝), šventyklos: Gongzong (Gongdzong, 恭宗). Dar nežinia, ar kinų visuomenė priims ir ims vartoti šiuos vardus.</small><br /> |
||
<small>11 |
<small>11 – Čing dinastija buvo nuversta nuo sosto 1911 m., Siuantongas oficialiai atsistatydino 1912 m. vasario 12 d. Tačiau tą pačią dieną Kinijos Respublika išleido įsaką „Dėl palankaus elgesio su Čing imperatoriumi jam atsistatydinus“, pagal kurį Siuantongas galėjo pasilikti savo imperatoriškąjį titulą, o Respublika su juo bendrauti turėjo pagal užsienio valstybių monarchams skirtą protokolą. Šis įsakas buvo pataisytas 1924 m. lapkričio 5 d.: Siuantongas prarado titulą ir tapo paprastu Kinijos Respublikos piliečiu. Tą pačią dieną Siuantongas buvo išmestas iš Uždraustojo miesto.</small> |
||
|} |
|} |
||
==Šaltiniai== |
== Šaltiniai == |
||
{{ |
{{Išnašos}} |
||
== Nuorodos == |
== Nuorodos == |
||
{{Commons|清朝|no=T}} |
{{Commons|清朝|no=T}} |
||
* [http://www.mnsu.edu/emuseum/prehistory/china/later_imperial_china/qing.html Trumpa istorija] |
* [http://www.mnsu.edu/emuseum/prehistory/china/later_imperial_china/qing.html Trumpa istorija] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20080514131130/http://www.mnsu.edu/emuseum/prehistory/china/later_imperial_china/qing.html |date=2008-05-14 }} |
||
* [http://www.cosmopolis.ch/english/art/68/qing_art.htm Čing laikų menas] |
* [http://www.cosmopolis.ch/english/art/68/qing_art.htm Čing laikų menas]{{Neveikianti nuoroda|date=2021 m. sausio mėn. |bot=InternetArchiveBot |fix-attempted=yes }} |
||
* [http://www.fordham.edu/halsall/mod/1715chineserites.html Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi] |
* [http://www.fordham.edu/halsall/mod/1715chineserites.html Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20060902042732/http://www.fordham.edu/halsall/mod/1715chineserites.html |date=2006-09-02 }} |
||
* [http://www.royalty.nu/Asia/China/PuYi.html Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių] |
* [http://www.royalty.nu/Asia/China/PuYi.html Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių] |
||
{{verta}} |
{{verta}} |
||
[[Kategorija: |
[[Kategorija:Čingų dinastija| ]] |
||
[[Kategorija:Mandžiūrijos istorija]] |
|||
{{Link FA|zh}} |
|||
{{Link GA|no}} |
|||
{{Link GA|sv}} |
Dabartinė 23:24, 7 rugpjūčio 2024 versija
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
大清 Didieji Čingai | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Čingų imperija 1890 m. | ||||
Sostinė | Pekinas | |||
Kalbos | Kinų,[1] Mongolų, Uigūrų,[2] | |||
Religija | Šamanizmas, Budizmas, Daoizmas, Islamas, Krikščionybė | |||
Valdymo forma | Absoliutinė monarchija | |||
Imperatorius | ||||
1908–1912 | Puyi (paskutinis) | |||
Era | Čing (Qing) dinastija | |||
- Žlunga Mingų dinastija | 1644 m. balandžio 25 d. | |||
- Sinhajaus revoliucija | 1912 m. vasario 12 d. | |||
Plotas | ||||
- 1700 [3] | 8 800 000 km² | |||
- 1790 | 14 700 000 km² | |||
- 1860 | 13 400 000 km² | |||
- 1908 | 11 350 000 km² | |||
Valiuta | Taelis |
Čingų dinastija (kin. 清朝, pinyin: Qīng cháo, mandž.: daicing gurun) – dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės Kinijos šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi Mingų dinastiją ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija. 1912 m. paskutinis imperatorius turėjo atsisakyti sosto, ir prasidėjo Kinijos Respublikos era.
Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje Nurhadzi įkūrė mandžiūrų valstybę. Iš pradžių ji turėjo Mingų imperijos vasalės statusą, tačiau 1609 m. Nurhadzi pasiskelbė Vėlyvosios Dzinų (Jin) dinastijos imperatoriumi. 1625 m. valstybės sostinė įkurdinta Šenjange (Shenyang, mandžiūriškai: Mukden). Vienas iš svarbiausių Nurhadzi pasiekimų buvo Aštuonių vėliavų sistemos sukūrimas: visi mandžiūrai priklausė vienai iš aštuonių „vėliavų“ – civilinių ir karinių junginių. Tokį pavadinimą junginiai gavo todėl, kad kiekvieną jų reprezentavo atskira vėliava.
Nurhadzi įpėdinis Huang Taidzi (Huang Taiji) tęsė tėvo darbus ir įtraukė į armiją pirmąsias vėliavas, sudarytas iš kinų hanių. Huang Taidzi taip pat mandžiūrų valstybėje pritaikė iš Mingų perimtų politinių institucijų, tačiau užtikrino, kad jose dominuotų mandžiūrai. Kai paskutinis didysis mongolų chanas Ligdenas mirė 1634 m., jo sūnus Ejėjus pasidavė mandžiūrams ir atidavė Juanų imperatorių antspaudą Huang Taidzi. 1636 m. Huang Taidzi pervadino mandžiūrų valstybę į Čingą (Qing – „tyras“). Huang Taidzi dėka Čingų valstybė ėmė kontroliuoti Vidinę Mongoliją ir Korėją, tuomet – Heilongdziango regioną, esantį šalia Amūro upės.
XVII a. Mingų valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno (Li Zichen), 1644 m. nuniokojo Pekiną. Mingų imperatorius Čongdženas (Chongzhen) pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Mingų garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Šio garnizono vadas U Sangui (Wu Sangui), atsidūręs tarp dviejų ugnių, nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę ir drauge su jų armija mūšyje 1644 m. gegužės 27 d. nugalėjo Li Dzičeno pajėgas.
Dar septyniolika metų vyko kovos su Mingų dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Mingų valdovais. Paskutiniam Pietų Mingų kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m.
Čingų valdymo Kinijoje ypatumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Mingų valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius (pvz., moterų kojų bintavimą), taip pat buvo apribojimų kinams (pavyzdžiui, primetė jiems aprangos stilių, taip pat vyrams liepta nešioti kasytes ant pakaušio). Pagrindinę savo sostinę Pekiną (ir daug kitų miestų) mandžiūrai padalino į išorinį ir vidinį miestą: išoriniame gyveno kinai, vidiniame – visų kitų tautybių žmonės.
Mongolijoje, Tibete ir Rytų Turkestane Čingų imperatorius buvo laikomas mongolų chanu, tibetietiškojo budizmo patronu ir musulmonų globėju. 1884 m. įkūrus Sindziango provinciją, Čingai ten pasiuntė armijos dalinius, nes Didžioji Britanija ir Rusija pradėjo Sindziange ir Tibete karinius veiksmus.
Svarbiausia Čingų administracijos institucija buvo Didžioji Taryba, kurią sudarė imperatorius ir aukščiausi valdininkai. Kiekviena centrinės valdžios pareigybė būdavo suteikiama vienam mandžiūrui didikui ir vienam chaniui, išlaikiusiam valstybinius egzaminus. Dinastijos klestėjimo metais Čingų valdžios centras buvo imperatorius ir šešios tradicinės ministerijos, kurių kiekvienai vadovavo du aukščiausieji sekretoriai (尚書 = Shángshù) ir keturi sekretoriai asistentai (侍郎 = Shílāng).
- Pareigybių ministerija (吏部 = Lìbú) buvo atsakinga už valdininkų atranką, paaukštinimus, šalinimą iš tarnybos.
- Finansų ministerija (户部 = Húbú) prižiūrėjo visų valstybės finansų valdymą.
- Ritualų ministerija (禮部 = Lǐbú) rūpinosi rūmų protokolu (imperatoriškaisiais ritualais, ambasadoriais iš valstybių duoklininkių ir t. t.) bei valstybinių egzaminų sistema.
- Karo ministerija (兵部 = Bìngbú) valdė tik dalį kariuomenės, nemažai jos valdė tiesiogiai imperatorius arba mandžiūrų bei mongolų kunigaikščiai. Ministerijos funkcijos buvo grynai administracinės – karines kampanijas ir armijos judėjimą kontroliavo imperatorius.
- Bausmių ministerija (刑部 = Xīngbú) rūpinosi visais teisiniais reikalais, teismais, kalėjimais.
- Visuomeninių darbų ministerija (工部 = Gōngbú) prižiūrėjo valstybės statybas (rūmus, šventyklas, kanalus ir t. t.) bei monetų kaldinimą.
Taip pat buvo Vasalų reikalų departamentas (理藩院 = Lǐfànyuán), atsiradęs iškilus reikalui rūpintis Čingų sąjungininkais mongolais. Imperijai plečiantis, departamentas prisiėmė atsakomybę už visas etninių mažumų grupes imperijoje ir aplink ją.
Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius – barbarais. Tik 1861 m., pralaimėjusi Antrąjį Opiumo karą, Čingų valdžia nusileido svetimšalių spaudimui ir įsteigė atskirą instituciją užsienio reikalams – „Visų tautų reikalų tvarkymo tribunolą“ (Zǒnglǐgégūoshíwú Yāmēn = 總理各國事務衙門 arba sutrumpintai Zǒnglǐyāmēn = 總理衙門).
Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmasis Čingų dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją, buvo Šundži (Shunzhi). Po jo valdė trys imperatoriai, laikomi vienais stipriausių per visą Kinijos istoriją.
Kangsi
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu Kangsi (Kangxi), valdė 1662–1722 m. Imperatoriumi tapo būdamas aštuonerių, iš pradžių už jį valdė keturi regentai, tačiau palaipsniui valdžią perėmė ir vėliau perdavė savo vaikaičiui Kangsi močiutė Siaožuang (Xiaozhuang).
Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais Mingų kariais. Trys pasidavę Mingų generolai buvo paskelbti kunigaikščiais feodalais (藩王), jiems pavesta valdyti didžiules teritorijas Pietų Kinijoje. Iš šių svarbiausias buvo U Sangui (Wu Sangui = 吳三桂) – tas pats, kuris lemiamu momentu nusprendė prisidėti prie mandžiūrų, o ne prie maištininkų. Jam duotos Junano ir Guidžou provincijos, generolui Šang Kesi (Shang Kexi = 尚可喜) atiteko Guangdongas, o Geng Džongmingui (Geng Zhongming = 耿仲明) – Fudzianas.
Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. 1673 m. Šang Kesi pareiškė imperatoriui Kangsi norįs grįžti į savo gimtinę, o vietoj savęs kaip įpėdinį palikti sūnų. Jaunasis imperatorius leido generolui palikti postą, bet tokio žemės paveldėjimo nepatvirtino. Tuomet kiti du generolai nusprendė taip pat pasiprašyti išleidžiami – taip jie tikėjosi galbūt palaušią imperatoriaus užsispyrimą dėl paveldėjimo teisės. Tačiau ėjimas nepavyko: imperatorius patenkino jų prašymus, o žemės sugrįžo imperijai. U Sangui, nenorėdamas prarasti įtakos, turėjo sukilti. Prie jo prisijungė Geng Džongmingas ir Šang Kesi sūnus Šang Džisinas (Shang Zhixin = 尚之信). Maištas truko aštuonerius metus. Vienu metu maištininkai sugebėjo perimti žemių iki pat Jangdzės kontrolę. Tačiau galiausiai Čingų valdžia numalšino sukilimą ir ėmė kontroliuoti visą Pietų Kiniją. Šis sukilimas vadinamas "Trijų vasalų sukilimu", ir jo numalšinimas laikomas svarbiu Kangsi indėliu į valstybės konsolidavimą.
Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į Tibetą, prieš džiungarus, vėliau – Rusiją. Kad išvengtų karinio konflikto su mongolais, ištekino savo dukrą už mongolų chano. 1683 m. Čingų pajėgos užėmė Taivano salą.
Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito spekuliacija, lupikavimas.
Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su jėzuitų misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas.
Jongdžengas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kangsi mirė 1722 m. Į sostą atsisėdo jo ketvirtasis sūnus, žinomas kaip imperatorius Jongdžengas (Yongzheng); valdė 1723–1735 m.). Buvo kalbama, kad sostą jis uzurpavo. Jongdžengas pagarsėjo kaip stiprus valstybės vadovas. Imta griežčiau žiūrėti į valdininkų korupciją. Jongdžengas norėjo, kad visuose valstybės reikaluose pagrindinis požiūris, kurio būtų paisoma, būtų imperatoriaus. Jis stengėsi būti moralinis pavyzdys tautai, mokė valdininkus, nurodydavo jiems jų klaidas, bendraudavo su jais tiesiogiai. Valdininkus rinkdavosi ypač atidžiai.
Jongdžengas buvo konfucianizmo gerbėjas ir gerai išmanė konfucianistinius politinius principus. Taip pat domėjosi čan budizmu.
Čianlongas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1735 m. mirus Jongdžengui, jo sūnus tapo imperatoriumi Čianlongu (Qianlong); valdė 1735–1796 m.). Čianlongas buvo geras generolas, pats vadovavo karinėms kampanijoms Sindziango ir Mongolijos regionuose. Sėkmingai numalšinti sukilimai Sičuane ir kai kuriose Pietų Kinijos vietovėse.
Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti ne chanių tautas į imperiją, tačiau ne visi jo žingsniai buvo sėkmingi.
Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros cenzūra: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų – tokių, kurie neva nepalankiai šnekėjo apie Čingų imperatorius, įžeidinėjo ankstesnes su Čingais susijusias dinastijas, kėlė grėsmę imperatoriaus valdžiai, skleidė geografinę informaciją, galinčią padėti keliant maištus.
Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (Heshen). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito korupcija. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius Dziačingas (Jiaqing).
Neramumai XIX amžiuje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIX amžiuje Čingų valstybės galybė ėmė smukti. Šalyje vyravo ekonominė stagnacija, staigiai didėjo gyventojų skaičius, trūko maisto, augo socialinė įtampa. Čingų valdžia susidūrė ir su vidinėmis problemomis, ir su spaudimu iš išorės.
Opiumo karai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ – Zhongguo, t. y. Kinija). Tačiau XVIII a. pasaulyje savo įtaką ėmė plėsti Europos imperijos: europiečiai turėjo savo kolonijų Indijoje ir salose, kurios dabar priklauso Indonezija, Rusija prisijungė žemių į šiaurę nuo Kinijos. Per Napoleono karus Didžioji Britanija mėgino sudaryti su Kinija sąjungą ir tuo tikslu pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriumi. Tačiau šios dovanos buvo palaikytos barbarų atvežta duokle, o Britanijos karaliui pasiūlyta pareikšti savo atsidavimą kinų imperijai; įsižeidę anglai nebebandė siekti sutarimo su Čingų valdžia.
1815 m. pasibaigus karams Europoje, suintensyvėjo prekyba tarp Kinijos ir Europos, ir iškart iškilo problemų dėl valstybių santykių. 1793 m., kai britai pasiuntė savo ambasadorių, Čingai oficialiai pareiškė, kad Kinijai nereikia europietiškų gaminių, todėl stambiausi kinų pirkliai už savo prekes priimdavo užmokestį tik sidabro luitais. Patenkinti milžinišką kiniško šilko, arbatos, keraminių gaminių paklausą Europa galėjo tik atiduodama kinams savo sidabrą. XIX a. 4-tame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo rimtai susirūpinti savo brangiųjų metalų atsargomis ir ieškojo kitų būdų prekiauti su Kinija; pagrindinis šių būdų buvo prekyba opiumu. Opiumas greitai išplito. 1838 m. Čingai pabandė uždrausti prekybą juo, tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą.
Pirmajame Opiumo kare (1839–1842 m.) išryškėjo Kinijos armijos silpnumas. Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. 1842 m. Čingai pasidavė. Buvo pasirašyta Nankino sutartis, pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas Honkongas, sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams.
Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo Čingai valdžiai per Taipingų bei Nianų sukilimus. 1854 m. Didžioji Britanija mėgino pakeisti Nankino sutarties sąlygas: priversti Čingus leisti britams prekybos reikalais plaukioti Kinijos upėmis, leisti įkurti Britanijos ambasadą Pekine. Kinai nesutiko. Britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad vakariečių kontrabandininkų laivą sulaikė kinai, – ir pradėjo Antrąjį Opiumo karą (1856–1860 m.). Į jį įsitraukė ir Prancūzija, Rusija bei JAV. Antrąjį Opiumo karą vėl pralaimėjo Kinija. Tiandzino sutartimi (1858 m.) jie turėjo svetimšaliams atverti dar 10 miestų, leisti jiems įsteigti Pekine savo konsulatus, leisti vakariečių misionieriams laisvai keliauti ir gyventi Kinijoje, kompensuoti karo nuostolius Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Didžiosios Britanijos turimas teises suteikti ir Prancūzijai, Rusijai, JAV. 1860 m. po atsinaujinusių kovų vakariečiai paėmė Pekiną, ir Čingai turėjo nusileisti dar labiau: leista užsieniečiams laisvai plaukioti upėmis.
Taipingų sukilimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Taipingų sukilimas (1851–1864 m.) buvo kruvinas pilietinis karas: taipingų („Didžiosios Lygybės“) sekta, vadovaujama Hong Siučiuano (Hong Xiuquan), laikiusio save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu, sukilo prieš Čingų valdžią. Taipingai įkūrė Didžiosios Lygybės Dangiškąją karalystę (太平天國, supapr.: 太平天国 = Tàipíng Tiānguó) ir perėmė kontrolę didelėje Pietų Kinijos dalyje.
Taipingų sukilimo aukų būta apie 20 milijonų, nors yra teigiančių ir kad skaičius siekia 50 mln. Pietinės teritorijos buvo smarkiai nuniokotos. Tai buvo pirmasis Čingų dinastijos stabilumui rimtą grėsmę sukėlęs sujudimas.
Regentės Cisi valdymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė Cisi (Cixi) – imperatoriaus Sianfengo (Xianfeng) sugulovė, imperatoriaus Tongdži (Tongzhi) motina. Ji kontroliavo Čingų vyriausybę ir 47-erius metus praktiškai valdė šalį.
Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865–1895 m.), kuriuo siekta įsisavinti vakarietišką techniką (su tikslu kontroliuoti svetimšalius). Buvo formuojama modernesnė armija, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau Kinų-japonų karas (1894–1895 m.) parodė, kad šios modernizacijos nepakako. Japonija, ilgai kinų laikyta ne itin stipria piratų valstybe, sutriuškino Kiniją ir sunaikino Čingų pasididžiavimą – modernizuotą laivyną.
1898 m. imperatorius Guangsiu (Guangxu) pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新/戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybė valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis užsikrėtę žmonės. Tačiau reforma, kaip sako jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje.
1899–1901 m. šalį supurtė Boksininkų sukilimas (trad. 義和團起義, supapr. 义和团起义 = Yìhétuán Qǐyì). Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijoje (prekyboje, politikoje, religijoje, technologijoje). „Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Aštuonios užsienio valstybės – Austrija-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Rusija – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau 1900 m. svetimšalių pajėgos įžengė į Pekiną. Kartu su imperatoriumi Guangsiu Cisi pabėgo į Sianą. Užsieniečiai iškėlė Čingų valstybei didelius reikalavimus, tarp jų – sumokėti tokias reparacijas, kurios galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas tik paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje.
Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. 1905 m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema. Buvo keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra.
Dinastijos žlugimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. 1908 m. mirė Cisi ir imperatorius Guangsiu, centrinė valdžia beveik neturėjo realios kontrolės, buvo nestabili. Nauju imperatoriumi tapo dvimetis Puji (Puyi), už jį valdė tėvas regentas Dzaifengas (Zaifeng).
1911 m. spalio 10 d. prasidėjo Učango sukilimas, laikomas Sinhajaus revoliucijos pradžia. Šios revoliucijos pasekmė – Nankine buvo paskelbta atskira vyriausybė – Kinijos Respublika. Jai vadovavo Sun Jatsenas. Matydama, kad situacija darosi pavojinga, Čingų valdžia grąžino įgaliojimus anksčiau pašalintam įtakingam generolui Juan Šikajaui. Juan Šikajus netruko pats perimti didelę dalį valdžios: tapo ministru pirmininku, sudarė savo kabinetą ir pašalino iš pareigų regentą Dzaifengą. Taip Juan Šikajus ir jo kariuomenės vadai ėmė dominuoti Čingų politikoje.
Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas – Respublikos įkūrimas – jau pasiektas ir galima leisti Juan Šikajui tapti prezidentu. 1912 m. po ilgų derybų išleistas imperatoriškasis ediktas, kuriuo jaunasis imperatorius Puji atsistatydino.
Valdovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Asmeninis vardas1 | Pomirtinis vardas² (kiniškai, mandžiūriškai) |
Šventyklos vardas | Valdymo devizas³ (kiniškai, mandžiūriškai) |
Kiniški vardai lietuviškai | Valdymo metai |
---|---|---|---|---|---|
Nurhaci 努爾哈赤 pinyin: Nǔ’ěrhāchì |
Gāodì 高帝 Dergi hūwangdi |
Tàizǔ 太祖 |
Tiānmìng 天命 Abkai fulingga |
Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming | 1616–16264 |
Hong Taiji5 皇太極 pinyin: Huángtàijí |
Wéndì 文帝 Genggiyen su hūwangdi |
Tàizōng 太宗 |
Tiāncōng 天聰, Abkai sure 1627-1636; Chóngdé 崇德, Wesihun erdemungge 1636-1643 |
Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde | 1626–1643 |
Fulin 福臨 |
Zhāngdì 章帝 Eldembure hūwangdi |
Shìzǔ 世祖 |
Shùnzhì 順治 Ijishūn dasan |
Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži | 1643–16616 |
Xuanye 玄燁 |
Réndì 仁帝 Gosin hūwangdi |
Shèngzǔ 聖祖 |
Kāngxī 康熙 Elhe taifin |
Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi | 1661–1722 |
Yinzhen 胤禛 |
Xiàndì 憲帝 Temgetulehe hūwangdi |
Shìzōng 世宗 |
Yōngzhèng 雍正 Hūwaliyasun tob |
Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg | 1722–1735 |
Hongli 弘曆 |
Chúndì 純帝 Yongkiyangga hūwangdi |
Gāozōng 高宗 |
Qiánlóng 乾隆 Abkai wehiyehe |
Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong | 1735–1796 (mirė 1799)7 |
Yongyan 顒琰 |
Ruìdì 睿帝 Sunggiyen hūwangdi |
Rénzōng 仁宗 |
Jiāqìng 嘉慶 Saicungga fengšen |
Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing | 1796–1820 |
Mining 旻寧 |
Chéngdì 成帝 Šanggan hūwangdi |
Xuānzōng 宣宗 |
Dàoguāng 道光 Doro eldengge |
Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang | 1820–1850 |
Yizhu 奕詝 |
Xiǎndì 顯帝 Iletu hūwangdi |
Wénzōng 文宗 |
Xiánfēng 咸豐 Gubci elgiyengge |
Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng | 1850–1861 |
Zaichun 載淳 |
Yìdì 毅帝 Filingga hūwangdi |
Mùzōng 穆宗 |
Tóngzhì 同治 Yooningga dasan |
Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži | 1861–18758 |
Zaitian 載湉 |
Jǐngdì 景帝 Ambalinggū hūwangdi |
Dézōng 德宗 |
Guāngxù 光緒 Badarangga doro |
Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu | 1875–19088 |
Puyi 溥儀 Taip pat vadinamas Henry |
Xùndì9 遜帝 |
Nėra10 | Xuāntǒng 宣統 Gehungge yoso |
Pu-i; Siundi; Siuantong | 1908–192411 (mirė 1967) |
1 – Čing imperatoriškosios šeimos pavardė buvo Aisin Gioro (kin. 愛新覺羅 aixin jueluo), bet mandžiūrai nebuvo pratę pavardės ar klano vardo įtraukti į asmeninį vardą.
|
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Samuel Wells Williams (1848). The Middle kingdom: a survey of the ... Chinese empire and its inhabitants ... 1 (1 leid.). New York: Wiley & Putnam. p. 489.
- ↑ Mark C. Elliott. The Manchu Way: The Eight Banners and Ethnic Identity in Late Imperial China'. Stanford, CA: Stanford University Press, 2001. pp. 290-291.[1]
- ↑ Taagepera, Rein (September 1997). „Expansion and Contraction Patterns of Large Polities: Context for Russia“ (PDF). International Studies Quarterly. 41 (3): 500. doi:10.1111/0020-8833.00053. ISSN 0020-8833. JSTOR 2600793. Suarchyvuota (PDF) iš originalo 2020-07-07. Nuoroda tikrinta 2020-07-24.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Trumpa istorija Archyvuota kopija 2008-05-14 iš Wayback Machine projekto.
- Čing laikų menas[neveikianti nuoroda]
- Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi Archyvuota kopija 2006-09-02 iš Wayback Machine projekto.
- Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |