Čilė

Vėliava Herbas
Čilė žemėlapyje
Valstybinė kalba	ispanų
Sostinė	Santjagas
Didžiausias miestas	Santjagas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • -  • -	Michelle Bachelet - -
Plotas  • Iš viso  • % vandens	756 950 km2 (37) 1,07 %
Gyventojų  • 2008 liepa (progn.)  • Tankis	15 018 000 (59) 14,27 žm./km2 (150)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2008 (progn.) 205,00 mlrd. $ (42) 12 700 $ (56)
Valiuta	Čilės pesas (CLP)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC -4 -
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	Nuo Ispanijos 1810 m. rugsėjo 18 d. 1818 m. vasario 12 d.
Interneto kodas	.cl
Šalies tel. kodas	56

Čilės Respublika yra Pietų Amerikos šalis, kuri šiaurėje ribojasi su Peru, Bolivija, o rytuose – su Argentina.

Istorija

Senovės Peru istorija
Pirminis periodas
Ankstyvasis akiratis: Čavinas
Ankstyvoji tarpinė grandis:
Viku, Močė, Rekuajus, Lima, Naska, Parakasas, Tiahuanakas
Vidurinysis akiratis:
Varis, Tiahuanakas
Vėlyvoji tarpinė grandis:
Čimu, Činčai, Čankai, Čačapoja, Huankai, Inkai, Aimarai, Muiskai, Kanjariai, Diagitai, Araukanai
Vėlyvasis akiratis: Tautinsujus
Peru užkariavimas
Peru, Bolivija, Kolumbija, Ekvadoras, Čilė, Argentina
Andų regionai
Tolimoji šiaurė, Šiaurė, Centras, Centro-pietūs, Pietūs, Tolimieji pietūs

Čilės teritorijos šiaurinės sritys buvo neatsiejama Senovės Peru civilizacijos dalis. Čia koncentravosi šios civilizacijos Pietinis ir Tolimųjų pietų regionai.

XV a. šiuos regionus į savo imperiją įjungė inkai. Čilės teritorija įėjo į vieną keturių Imperijos provincijų – Koljasuju.

1531 m. ispanai užkariavo inkų imperiją ir pradėjo žygius į pietus. Pirmieji šalyje pasirodę užkariautojai buvo Diegas de Almagras ir jo ispanų konkistadorai, kurie 1535 m. atvyko iš Peru ieškodami aukso, tačiau jiems įsitvirtinti nepavyko. Ispanams teko susidurti su šimtais tūkstančių indėnų, priklausančių įvairioms kultūroms. Šios kultūros daugiausia rėmėsi lydymine žemdirbyste ir medžiokle. Pirmąją nuolatinę europiečių gyvenvietę, Santjagą (Santiago de Nueva Extremadura), 1541 m. įkūrė Pedras de Valdivija, vienas iš Fransisko Pisaro karininkų. Nors ispanai nerado čia daug aukso ir sidabro, tačiau Čilės centrinio slėnio perspektyvos žemės ūkio plėtotei buvo svarbios ir Čilė tapo Peru vicekaralystės dalimi.

Dabartinės Čilės užkariavimas vyko lėtai, europiečiams keletą kartų teko atsitraukti spaudžiant vietos gyventojams. Per didelį mapučių sukilimą 1553 m. žuvo Valdivija ir buvo sugriauta daug kolonijos gyvenviečių. 1598 m. ir 1655 m. vėl kilo dideli sukilimai.

Judėjimas už nepriklausomybę prasidėjo 1810 m. Ispanijos sostą užėmus Napoleono broliui Žozefui. 1810 m. rugsėjo 18 d. šalyje susiformavo nuverstąjį monarchą remianti chunta. Chunta paskelbė Čilę autonomine respublika Ispanijos monarchijos sudėtyje. Išpopuliarėjo judėjimas už visišką nepriklausomybę. Ispanijos bandymas susigrąžinti pilną kontrolę sukėlė ilgas kovas. Karas tęsėsi iki 1817 m., kai Bernardas O'Higinsas, žymiausias Čilės patriotas ir Chosė de San Martinas, Argentinos nepriklausomybės kovų didvyris, persikėlė per Andus iš Argentinos ir sumušė rojalistus.

XIX a. pabaigoje Santjago vyriausybė sustiprino savo padėtį pietuose pajungdama mapučius ir užbaigdama prieš tris šimtmečius pradėtą šalies užkariavimą. 1881 m. vyriausybė pasirašė sutartį su Argentina, kuria patvirtintas Čilės suverenitetas Magelano sąsiauriui. Po Ramiojo vandenyno karo (1879–1883) su Peru ir Bolivija, Čilė beveik trečdaliu išplėtė savo teritoriją į šiaurę ir užvaldė vertingus nitratų telkinius, kurių eksloatavimas praturtino valstybę. XIX a. pabaigoje Čilėje sukurta parlamentinio tipo demokratija, bet greitai ji degeneravo į valdančiosios oligarchijos interesų gynimo sistemą. XX a. trečiajame dešimtmetyje vidurinė darbininkų klasės pakankamai sustiprėjo, kad galėtų išrinkti prezidentą reformatorių. Trečiajame dešimtmetyje taip pat išpopuliarėjo marksistinės grupės.

1924 m. įvykdytas generolo Luis Altamirano pučas pradėjo ilgą politinio nestabilumo poriodą, kuris tęsėsi iki 1932 m. Ilgiausiai veikusi to laikotarpio vyriausybė (iš viso jų buvo 10) buvo generolo Carlos Ibáñez, kuris trumpai buvo gavęs valdžią 1925 m., o vėliau faktiškai kaip diktatorius valdė tarp 1927 ir 1931 m. 1932 m. atkūrus konstitucinę tvarką iškilo stipri vidurinės klasės partija – Radikalai. Ji tapo pagrindine koalicinių vyriausybių partnere per ateinančius 20 metų. Valdant Radikalų partijai (1932–1952) valstybė sustiprino savo vaidmenį ekonomikoje. Vėlesnę politinę šalies raidą nutraukė Augusto Pinočeto diktatūra, trukusi nuo 1973 iki 1990 m. Po to šalyje įsitvirtino demokratinis režimas.

Politinė sistema

Valdymo forma – parlamentinė respublika. Vykdomąją valdžią įgyvendina prezidentas, kuris skiria ministrų kabinetą. Prezidentas renkamas 6 metų kadencijai ir negali būti perrenkamas iš karto kadencijai pasibaigus.

Įstatymų leidžiamoji valdžia susideda iš dviejų rūmų parlamento: Senato ir Atstovų Rūmų (120 tiesioginiuose rinkimuose renkamų 4 metams narių)

Aukščiausioji teisminės valdžios institucija yra Aukščiausiasis Teismas. Įstatymų konstitucingumo klausimus sprendžia Konstitucinis Teismas.

Administracinis suskirstymas

Čilė yra suskirstyta į penkiolika regionų, kurie žymimi romėnišku skaičiumi ir turi savo pavadinimus. Tam tikrą išimtį sudaro sostinės regionas, kuris žymimas „RM“ raidėmis (Región Metropolitana).

Chile’s 15 regions.

Regionų sąrašas:

• XV Arikos ir Parinakotos regionas (Región de Arica y Parinacota; sostinė: Arika)
• I Tarapakos regionas (Región de Tarapacá; sostinė: Ikikė)
• II Antofagastos regionas (Región de Antofagasta; sostinė: Antofagasta)
• III Atakamos regionas (Región de Atacama; sostinė: Kopjapo)
• IV Kokimbo regionas (Región de Coquimbo; sostinė: La Serena)
• V Valparaiso regionas (Región de Valparaíso; sostinė: Valparaisas)
• RM Santjago metropolinis regionas (Región Metropolitana de Santiago; sostinė: Santjagas)
• VI Išvaduotojo Generolo Bernardo O'Higinso regionas (Región del Libertador General Bernardo O’Higgins; sostinė: Rankagva)
• VII Maulės regionas (Región del Maule; sostinė: Talka)
• VIII Biobio regionas (Región del Bío-Bío; sostinė: Konsepsjonas)
• IX Araukanijos regionas (Región de la Araucanía; sostinė: Temukas)
• XIV Los Rioso regionas (Región de Los Ríos; sostinė: Valdivija)
• X Los Lagoso regionas (Región de Los Lagos; sostinė: Puerto Montas)
• XI Aiseno regionas (Región Aysen del General Carlos Ibáñez del Campo; sostinė: Kojhaikė)
• XII Magelano ir Čilės Antarktidos regionas (Región de Magallanes y de la Antártica Chilena; sostinė: Punta Arenasas)

Geografija

Čilės šiaurė, Atakamos dykuma

Subtropiniai miškai Vidurio Čilėje

Tundra šalies pietuose

Čilė išsidėsčiusi ilga juosta tarp Andų kalnų ir Ramiojo vandenyno pakrantės. Šalies plotis 15-355 km, o ilgis – net 4300 km. Kranto linijos ilgis – 6435 km. Šiaurinės ir centrinės Čilės pakrantė mažai raižyta, tačiau pietinėje – gausybė įlankų, pusiasalių, užutėkių, fjordų. Ten gausu mažų ir didesnių kalnuotų salų, sudarančių Čilės salyną. Svarbiausia jo sala – Čilojė. Pietuose yra Ugnies Žemės salynas – Čilei priklauso vakarinė Ugnies Žemės salos dalis, bei daugybė mažesnių salų (Horno, Navarino, Hostės, Šv. Inesos ir kt.). Be to, Čilei priklauso keletas salų Ramiojo vandenyno platybėse: Velykų sala, Sala i Gomeso, Chuano Fernandeso, Desventurdaso salos.

Visu rytiniu šalies pakraščiu driekiasi Andų kalnai. Juose yra aukščiausia šalies vieta – Ochos del Saladas (6880 m). Pietinėje dalyje (ypač tarp 37-43° p. pl.) intensyviai pasireiškia vulkanizmas: dažni žemės drebėjimai, gausu veikiančių ugnikalnių (Ljaima, Čaitenas, Osornas, Viljarika, Hadsonas ir kt.). Šiaurinėje ir centrinėje dalyje tarp kalnų ir vandenyno driekiasi siaura lyguma, o pietuose kalnai tiesiogiai siekia jūrą. Kalnai labai turtingi iškasenomis (varis, molibdenas, salietra, geležis, cinkas, siera, auksas, sidabras ir kt.).

Dėl šalies geografinės padėties klimatas labai įvairus: šiaurėje tropinis, veikiamas šaltosios Peru srovės; temperatūra vasarą ~20-25 °C, žiemą 10-15 °C. Kritulių labai mažai (<100 mm/m.), dažnai nelyja kelis metus iš eilės. Centrinėje dalyje būdingas subtropinis, drėgnas klimatas: temperatūra vasarą 15-25 °C, žiemą 5-10 °C, vidutinis metinis kritulių kiekis 2000–2500 mm. Toliau einant į pietus klimatas keičiasi nuo vidutinių platumų iki subantarktinio. Temperatūros vasarą svyruoja apie 10-15 °C, žiemą – apie 0-5 °C, dažnas sniegas. Kritulių gausu 2500-3000 mm, ypač Valdivijos regione 6000-7000 mm.

Šiaurinėje šalies dalyje pastovių vandens telkinių beveik nėra, didesnės upės – Loa, Lauka. Centrinėje ir pietinėje dalyse upių tinklas tankus, jos trumpos, bet labai vandeningos (Bio Bio, Akonkagva, Buenas, Valdivija, Maulė), gausu ledyninių kalnų ežerų (Cheneral Karera, Ljankihuė, O'Higinso ežeras, Rankas, Todos los Santosas ir kt.).

Šiaurinę Čilės dalį užima sausiausia pasaulyje, visiškai negyva Atakamos dykuma. Centrinėje dalyje auga krūmynai, laurų, bukų sąžalynai, daugelis teritorijų sukultūrinta, paversta vynuogynais. Pietuose auga Valdivijos drėgnieji miškai, o pačiuose pietuose, kalnų pašlaitėse – tundros augalija.

Ekonomika

Šalies ekonomika remiasi naudingųjų iškasenų eksportu. Varis yra svarbiausia iškasena, pagal kurią šalis pirmauja pasaulyje. 15% šalies gyventojų verčiasi žemes ūkiu. Pagrindiniai žemės ūkio produktai yra vynuogės, obuoliai, kriaušės, svogūnai, avižos, šparagai, pupelės. Žvejyba ir miškų ūkis yra svarbios ekonomikos šakos.

Pagrindiniai šalies importo produktai yra nafta ir jos produktai, gamtinės dujos, įvairūs chemikalai, telekomunikacijos įranga. Be vario, šalis dar eksportuoja vaisius, žuvį, popierių, jo masę, vyną. Pagrindiniai mainų partneriai yra JAV, Kinija, Brazilija, Argentina, Pietų Korėja.

Demografija

Čilės

Dauguma Čilės gyventojų yra europiečių palikuonys. Gyventojų daugumą sudaro kolonistų Ispanų (ypač Baskai), palikuonys bei vėlesniais laikais imigravę Vokietijos, Prancūzija, Italija, Graikija, Šveicarija, Skandinavijos (ypač Švedijos), Jungtinės Karalystės ir Airijos, Rytų Europos (Lenkijos, Rusijos ir Kroatijos).

Vietiniai indėnai sudaro 3,2 % gyventojų. Didžioji jų dauguma – mapučiai, gyvenantys daugiausia Araukanijos regione. Šiaurėje yra aimarų, Velykų saloje gyvena rapanujai, o pietinėse salose dar išlikę keletas alakalufų.

Šalyje daugiausiai vartojama ispanų kalba, kuri yra vienintelė oficiali kalba.

Kultūra

Sportas

1962 m. Čilėje vyko VII pasaulio futbolo čempionatas – didžiausias sporto renginys šioje šalyje. Šio čempionato metu Čilės rinktinė iškovojo iki šiol aukščiausią pasiekimą – trečią vietą.

Šalyje taip pat populiarus tenisas. Žymiausias šalies tenisininkas Marcelo Riosas, kuris 1998 m. tapo pirmąja pasaulio rakete.

Kita informacija

• Čilės ryšiai
• Čilės transportas
• Čilės ginkluotosios pajėgos
• Čilės tarptautiniai santykiai
• Čilės šventės
• Čilės virtuvė
• Čilės miestas
• Čilės miestelis