Otto Skorzeny

Vaizdas:Otto Skorzeny young.jpg

Otto Skorzeny

Otto Skorzeny (1908 birželio 12 – 1975 liepos 5) – Antrojo Pasaulinio karo vokiečių SS oberšturmbanfiureris, labiausiai išgarsėjęs Musolinio išlaisvinimo iš kalėjimo operacija bei Graifo operacija (vok. Unternehmen Greif).

Skorzeny gimė austrų šeimoje Vienoje, puikiai kalbėjo angliškai ir prancūziškai. Būdamas studentas, fechtavosi.

1931-aisiais įstojo į nacių partiją, ir neužilgo pateko į SA. 1938 kovo 12 vokiečiams aneksavus Austriją, Oto Skorcenis išgelbėjo Austrijos prezidento Wilhelm Miklas gyvybę.

Prasidėjus karui, jis norėjo stoti į Luftvafę, tačiau nebuvo priimtas dėl amžiaus – jau turėjo virš 30 metų. Tada įstojo į karinius SS dalinius. 1941 – 1942 kovėsi prieš Sovietų Sąjungą, vėliau sužeistas grįžo į Vokietiją ir buvo apdovanotas Geležiniu Kryžiumi už narsą.

1943 Adolfas Hitleris jį asmeniškai paskyrė vadovauti Musolinio išlaisvinimo operacijai. Operacija užtruko apie du mėnesius, kadangi Italijos diktatoriaus kalinimo vieta buvo pastoviai keičiama. Galiausiai, rugsėjo 12 dieną Skorcenis išvadavo Musolinį ir nugabeno į Romą, o vėliau į Berlyną. Ši operacija išgarsino jį visame pasaulyje, karys gavo Majoro laipsnį ir buvo apdovanotas Riterio Kryžiumi.

Po Graifo operacijos, kurioje Skorcenio vadovaujama komanda amerikietiškais džipais prasmuko į priešo užnugarį, JAV prezidentas (tuo metu – generolas) Eizenhaueris jį pavadino pavojingiausiu žmogumi Europoje.

Vokietijai pralaimėjus karą, 1945 gegužę Otto Skorzeny pasidavė sąjungininkams ir du metus buvo laikomas kalėjime, vėliau stojo prieš Dachau Karinį Tribunolą, kur buvo teisiamas už karo nusikaltimą: priešo uniformų naudojimą Graifo operacijoje, tačiau buvo išteisintas. 1948 metų liepos 27 Skorcenis pabėgo iš kalėjimo ir apsigyveno Ispanijoje. Čia dirbo inžinieriumi, pagal savo specialybę, kaip ir prieš karą. Po denacifikacijos kurį laiką keliavo, gyveno Airijoje, vėliau dirbo Egipto prezidento Gamel Abdel Nasser konsultantu, taip pat ir Argentinos prezidento Chuano Perono konsultantu.

1970 metais majorui buvo diagnozuotas vėžys. Po operacijos Hamburge, pašalinus du auglius, jis tačiau liko paralyžuotas nuo juosmens žemyn. Nors po pusės metų terapijos vėl sugebėjo atsistoti ant kojų, galutinai nepasveiko, ir 1975 liepos 7 Madride mirė.