Čingų dinastija
大清 Didieji Čingai | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
.svg) | ||||
| Sostinė | Pekinas | |||
| Kalbos | Kinų,[1] Mongolų, Uigūrų,[2] | |||
| Religija | Šamanizmas, Budizmas, Daoizmas, Islamas, Krikščionybė | |||
| Valdymo forma | Absoliutinė monarchija | |||
| Imperatorius | ||||
| 1908–1912 | Puyi (paskutinis) | |||
| Era | Čing (Qing) dinastija | |||
| - Žlunga Mingų dinastija | 1644 m. balandžio 25 d. | |||
| - Sinhai revoliucija | 1912 m. vasario 12 d. | |||
| Plotas | ||||
| - 1760 | 13 150 000 km² | |||
| - 1790 (įskaitant vasalus)[3] | 14 700 000 km² | |||
| Gyventojai | ||||
| - 1740 | 140,000,000 | |||
| - 1776 | 268,238,000 | |||
| - 1790 | 301,000,000 | |||
| Valiuta | Taelis | |||
.svg)
.svg)
Čingų dinastija (kin. 清朝, pinyin: Qīng cháo, mandž.: daicing gurun) – dinastija, įkurta mandžiūrų klano Aisin Gioro dabartinės Kinijos šiaurės rytuose, 1644 m. pakeitusi Ming dinastiją ir tapusi paskutine Kinijos imperatorių dinastija. 1912 m. paskutinis imperatorius turėjo atsisakyti sosto, ir prasidėjo Kinijos Respublikos era.
Dinastijos įkūrimas ir įsigalėjimas Kinijoje
Mandžiūrai iš pradžių įsitvirtino dabartinės Kinijos šiaurės rytų teritorijoje. XVII a. pradžioje Nurhaci įkūrė mandžiūrų valstybę. Iš pradžių ji turėjo Ming imperijos vasalės statusą, tačiau 1609 m. Nurhaci pasiskelbė Vėlyvosios Dzin (Jin) dinastijos imperatoriumi. 1625 m. valstybės sostinė įkurdinta Šenjange (Shenyang, mandžiūriškai: Mukden). Vienas iš svarbiausių Nurhaci pasiekimų buvo Aštuonių vėliavų sistemos sukūrimas: visi mandžiūrai priklausė vienai iš aštuonių „vėliavų“ – civilinių ir karinių junginių. Tokį pavadinimą junginiai gavo todėl, kad kiekvieną jų reprezentavo atskira vėliava.
Nurhaci įpėdinis Huang Taidzi (Huang Taiji) tęsė tėvo darbus ir įtraukė į armiją pirmąsias vėliavas, sudarytas iš kinų chanių. Huang Taidzi taip pat mandžiūrų valstybėje pritaikė iš Ming perimtų politinių institucijų, tačiau užtikrino, kad jose dominuotų mandžiūrai. Kai paskutinis didysis mongolų chanas Ligden mirė 1634 m., jo sūnus Ejei pasidavė mandžiūrams ir atidavė Juan imperatorių antspaudą Huang Taidzi. 1636 m. Huang Taidzi pervadino mandžiūrų valstybę į Čing (Qing – „tyras“). Huang Taidzi dėka Čing ėmė kontroliuoti Vidinę Mongoliją ir Korėją, tuomet – Heilongdziango regioną, esantį šalia Amūro upės.
XVII a. Ming valstybėje kilo maištai. Sukilėliai, vadovaujami Li Dzičeno (Li Zichen), 1644 m. nuniokojo Pekiną. Ming imperatorius Čongdženas (Chongzhen) pasikorė. Li Dzičenas su savo pajėgomis išžygiavo susiremti su Ming garnizonu, kuris prižiūrėjo Kiniją nuo mandžiūrų ilgus metus saugojusią perėją. Šio garnizono vadas U Sangui (Wu Sangui), atsidūręs tarp dviejų ugnių, nusprendė palaikyti mandžiūrų pusę ir drauge su jų armija mūšyje 1644 m. gegužės 27 d. nugalėjo Li Dzičeno pajėgas.
Dar septyniolika metų vyko kovos su Ming dinastijai likusiais ištikimais žmonėmis, buvusiais maištininkais, Pietų Ming valdovais. Paskutiniam Pietų Ming kunigaikščiui mirties bausmė įvykdyta 1662 m.
Čing valdymo Kinijoje ypatumai
Mandžiūrai, būdami silpnesni už kinus ekonomiškai, stengėsi perimti Ming valdžios struktūrą. Viena vertus, jie skatino kinų kultūros puoselėjimą, kita vertus, patys stengėsi išlaikyti savo etninį savitumą, draudė mandžiūrams perimti kai kuriuos kinų papročius (pvz., moterų kojų bintavimą), taip pat buvo apribojimų kinams (pavyzdžiui, primetė jiems aprangos stilių, taip pat vyrams liepta nešioti kasytes ant pakaušio). Pagrindinę savo sostinę Pekiną (ir daug kitų miestų) mandžiūrai padalino į išorinį ir vidinį miestą: išoriniame gyveno kinai, vidiniame – visų kitų tautybių žmonės.
Mongolijoje, Tibete ir Rytų Turkestane Čing imperatorius buvo laikomas mongolų chanu, tibetietiškojo budizmo patronu ir musulmonų globėju. 1884 m. įkūrus Sindziango provinciją, Čing ten pasiuntė armijos dalinius, nes Didžioji Britanija ir Rusija pradėjo Sindziange ir Tibete karinius veiksmus.
Svarbiausia Čing administracijos institucija buvo Didžioji Taryba, kurią sudarė imperatorius ir aukščiausi valdininkai. Kiekviena centrinės valdžios pareigybė būdavo suteikiama vienam mandžiūrui didikui ir vienam chaniui, išlaikiusiam valstybinius egzaminus. Dinastijos klestėjimo metais Čing valdžios centras buvo imperatorius ir šešios tradicinės ministerijos, kurių kiekvienai vadovavo du aukščiausieji sekretoriai (尚書 Shángshù) ir keturi sekretoriai asistentai (侍郎 Shílāng).
- Pareigybių ministerija (吏部 Lìbú) buvo atsakinga už valdininkų atranką, paaukštinimus, šalinimą iš tarnybos.
- Finansų ministerija (户部 Húbú) prižiūrėjo visų valstybės finansų valdymą.
- Ritualų ministerija (禮部 Lǐbú) rūpinosi rūmų protokolu (imperatoriškaisiais ritualais, ambasadoriais iš valstybių duoklininkių ir t. t.) bei valstybinių egzaminų sistema.
- Karo ministerija (兵部 Bìngbú) valdė tik dalį kariuomenės, nemažai jos valdė tiesiogiai imperatorius arba mandžiūrų bei mongolų kunigaikščiai. Ministerijos funkcijos buvo grynai administracinės – karines kampanijas ir armijos judėjimą kontroliavo imperatorius.
- Bausmių ministerija (刑部 Xīngbú) rūpinosi visais teisiniais reikalais, teismais, kalėjimais.
- Visuomeninių darbų ministerija (工部 Gōngbú) prižiūrėjo valstybės statybas (rūmus, šventyklas, kanalus ir t. t.) bei monetų kaldinimą.
Taip pat buvo Vasalų reikalų departamentas (理藩院 Lǐfànyuán), atsiradęs iškilus reikalui rūpintis Čing sąjungininkais mongolais. Imperijai plečiantis, departamentas prisiėmė atsakomybę už visas etninių mažumų grupes imperijoje ir aplink ją.
Nors Ritualų ministerija ir Vasalų reikalų departamentas turėjo užsienio reikalais besirūpinančios institucijos funkcijų, nė vienas iš tiesų tokia institucija nebuvo. Tradiciškai Kinijos imperijos gyventojai laikė Kiniją pasaulio centru, o visus svetimšalius – barbarais. Tik 1861 m., pralaimėjusi Antrąjį Opiumo karą, Čing valdžia nusileido svetimšalių spaudimui ir įsteigė atskirą instituciją užsienio reikalams – „Visų tautų reikalų tvarkymo tribunolą“ (Zǒnglǐgégūoshíwú Yāmēn 總理各國事務衙門 arba sutrumpintai Zǒnglǐyāmēn 總理衙門).
Imperatoriai Kangsi, Jongždengas ir Čianlongas
Pirmasis Čing dinastijos imperatorius, valdęs Kiniją, buvo Šundži (Shunzhi). Po jo valdė trys imperatoriai, laikomi vienais stipriausių per visą Kinijos istoriją.
Kangsi
Imperatorius, paprastai vadinamas savo pasirinktuoju laikotarpio pavadinimu Kangsi (Kangxi), valdė 1662 – 1722 m. Imperatoriumi tapo būdamas aštuonerių, iš pradžių už jį valdė keturi regentai, tačiau palaipsniui valdžią perėmė ir vėliau perdavė savo vaikaičiui Kangsi močiutė Siaozhuang (Xiaozhuang).
Sukontroliuoti didžiulę Kinijos teritoriją mandžiūrams buvo sudėtinga užduotis. „Vėliavų“ pakako tik apsaugoti svarbiausiems miestams. Sudarytas gynybos tinklas daugiausiai turėjo remtis pasidavusiais Ming kariais. Trys pasidavę Ming generolai buvo paskelbti kunigaikščiais feodalais (藩王), jiems pavesta valdyti didžiules teritorijas Pietų Kinijoje. Iš šių svarbiausias buvo U Sangui (Wu Sangui 吳三桂) – tas pats, kuris lemiamu momentu nusprendė prisidėti prie mandžiūrų, o ne prie maištininkų. Jam duotos Junano ir Guidžou provincijos, generolui Šang Kesi (Shang Kexi 尚可喜) atiteko Guangdongas, o Geng Džongmingui (Geng Zhongming 耿仲明) – Fudzianas.
Šios trys buvusių Ming generolų valdomos žemės ilgainiui įgijo vis daugiau autonomijos. 1673 m. Šang Kesi pareiškė imperatoriui Kangsi norįs grįžti į savo gimtinę, o vietoj savęs kaip įpėdinį palikti sūnų. Jaunasis imperatorius leido generolui palikti postą, bet tokio žemės paveldėjimo nepatvirtino. Tuomet kiti du generolai nusprendė taip pat pasiprašyti išleidžiami – taip jie tikėjosi galbūt palaušią imperatoriaus užsispyrimą dėl paveldėjimo teisės. Tačiau ėjimas nepavyko: imperatorius patenkino jų prašymus, o žemės sugrįžo imperijai. U Sangui, nenorėdamas prarasti įtakos, turėjo sukilti. Prie jo prisijungė Geng Džongmingas ir Šang Kesi sūnus Šang Džisinas (Shang Zhixin 尚之信). Maištas truko aštuonerius metus. Vienu metu maištininkai sugebėjo perimti žemių iki pat Jangdzės kontrolę. Tačiau galiausiai Čing valdžia numalšino sukilimą ir ėmė kontroliuoti visą Pietų Kiniją. Šis sukilimas vadinamas Trijų vasalų sukilimu, ir jo numalšinimas laikomas svarbiu Kangsi indėliu į valstybės konsolidavimą.
Kangsi taip pat surengė karines ekspedicijas į Tibetą, prieš džiungarus, vėliau – Rusiją. Kad išvengtų karinio konflikto su mongolais, ištekino savo dukrą už mongolų chano. 1683 m. Čing pajėgos užėmė Taivano salą.
Kangsi laikotarpis pasižymėjo užsienio prekybos augimu. XVII a. antroje pusėje kilo vadinomoji ekonominė „depresija“: augo nedarbas, kilo sidabro vertė, nuvertėjo žemė, plito spekuliacija, lupikavimas.
Kangsi taip pat žinomas tuo, kad daug bendravo su jėzuitų misionieriais Kinijoje. Kaip tik jo valdymo metais tarp jėzuitų kilo įvairių konfliktų, taigi iš pradžių labai tolerantiškas imperatoriaus požiūris vėliau pasikeitė. Apskritai Kangsi prisimenamas kaip palankus vakariečiams Kinijos valdovas.
Jongdžengas
Kangsi mirė 1722 m. Į sostą atsisėdo jo ketvirtasis sūnus, žinomas kaip imperatorius Jongdžengas (Yongzheng); valdė 1723 – 1735). Buvo kalbama, kad sostą jis uzurpavo. Jongdžengas pagarsėjo kaip stiprus valstybės vadovas. Imta griežčiau žiūrėti į valdininkų korupciją. Jongdžengas norėjo, kad visuose valstybės reikaluose pagrindinis požiūris, kurio būtų paisoma, būtų imperatoriaus. Jis stengėsi būti moralinis pavyzdys tautai, mokė valdininkus, nurodydavo jiems jų klaidas, bendraudavo su jais tiesiogiai. Valdininkus rinkdavosi ypač atidžiai.
Jongdžengas buvo konfucianizmo gerbėjas ir gerai išmanė konfucianistinius politinius principus. Taip pat domėjosi Čan budizmu.
Čianlongas
1735 m. mirus Jongdžengui, jo sūnus tapo imperatoriumi Čianlongu (Qianlong); valdė 1735 – 1796). Čianlongas buvo geras generolas, pats vadovavo karinėms kampanijoms Sindziango ir Mongolijos regionuose. Sėkmingai numalšinti sukilimai Sičuane ir kai kuriose Pietų Kinijos vietovėse.
Čianlongas kritikuojamas už savo politiką tautinių mažumų atžvilgiu: jis siekė integruoti nechanių tautas į imperiją, tačiau ne visi jo žingsniai buvo sėkmingi.
Pagarsėjo ir Čianlongo vykdyta literatūros cenzūra: buvo sudeginta daug imperatoriui neįtikusių tekstų – tokių, kurie neva nepalankiai šnekėjo apie Čing imperatorius, įžeidinėjo ankstesnes su Čing susijusias dinastijas, kėlė grėsmę imperatoriaus valdžiai, skleidė geografinę informaciją, galinčią padėti keliant maištus.
Čianlongo valdymo pabaigoje valstybėje didelę įtaką įgijo jo favoritas Hešenas (Heshen). Vyko karai šalies pakraščiuose, rūmai labai išlaidavo, plito korupcija. Hešenas tyčia vilkino prasidėjusio Baltojo Lotoso sukilimo malšinimą, kad galėtų iš neramumų pasipelnyti. Hešeną galiausiai privertė nusižudyti Čianlongo sūnus imperatorius Dziačingas (Jiaqing).
Neramumai XIX amžiuje
.jpg)
XIX amžiuje Čing valstybės galybė ėmė smukti. Šalyje vyravo ekonominė stagnacija, staigiai didėjo gyventojų skaičius, trūko maisto, augo socialinė įtampa. Čing valdžia susidūrė ir su vidinėmis problemomis, ir su spaudimu iš išorės.
Opiumo karai
Pagrindiniai straipsniai: Pirmasis Opiumo karas, Antrasis Opiumo karas
Iki XIX amžiaus Kinija buvo stipriausia Azijos valstybė. Laikyta, kad Kinijos imperatorius yra „visa ko po dangumi“ valdovas. Kinijos kaimyninės teritorijos mokėdavo Kinijai duoklę, o jų gyventojai buvo laikomi „barbarais“ (taip supriešinant juos su „Vidurio valstybe“ – Zhongguo, t. y. Kinija). Tačiau XVIII a. pasaulyje savo įtaką ėmė plėsti Europos imperijos: europiečiai turėjo savo kolonijų Indijoje ir salose, kurios dabar priklauso Indonezija, Rusija prisijungė žemių į šiaurę nuo Kinijos. Per Napoleono karus Didžioji Britanija mėgino sudaryti su Kinija sąjungą ir tuo tikslu pasiuntė pasiuntinius su dovanomis imperatoriumi. Tačiau šios dovanos buvo palaikytos barbarų atvežta duokle, o Britanijos karaliui pasiūlyta pareikšti savo atsidavimą kinų imperijai; įsižeidę anglai nebebandė siekti sutarimo su Čing valdžia.
1815 m. pasibaigus karams Europoje, suintensyvėjo prekyba tarp Kinijos ir Europos, ir iškart iškilo problemų dėl valstybių santykių. 1793-iaisiais, kai britai pasiuntė savo ambasadorių, Čing oficialiai pareiškė, kad Kinijai nereikia europietiškų gaminių, todėl stambiausi kinų pirkliai už savo prekes priimdavo užmokestį tik sidabro luitais. Patenkinti milžinišką kiniško šilko, arbatos, keraminių gaminių paklausą Europa galėjo tik atiduodama kinams savo sidabrą. XIX a. 4-tame dešimtmetyje Didžioji Britanija ir Prancūzija turėjo rimtai susirūpinti savo brangiųjų metalų atsargomis ir ieškojo kitų būdų prekiauti su Kinija; pagrindinis šių būdų buvo prekyba opiumu. Opiumas greitai išplito. 1838 m. Čing pabandė uždrausti prekybą juo, tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą.
Pirmajame Opiumo kare (1839-1842) išryškėjo Kinijos armijos silpnumas. Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. 1842 m. Čing pasidavė. Buvo pasirašyta Nankino sutartis, pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas Honkongas, sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams.
Vakarų šalys nebuvo iki galo patenkintos Nankino sutarties sąlygomis ir nedaug padėjo Čing valdžiai per Taiping bei Nian sukilimus. 1854 m. Didžioji Britanija mėgino pakeisti Nankino sutarties sąlygas: priversti Čing leisti britams prekybos reikalais plaukioti Kinijos upėmis, leisti įkurti Britanijos ambasadą Pekine. Kinai nesutiko. Britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad vakariečių kontrabandininkų laivą sulaikė kinai, – ir pradėjo Antrąjį Opiumo karą (1856-1860). Į jį įsitraukė ir Prancūzija, Rusija bei JAV. Antrąjį Opiumo karą vėl pralaimėjo Kinija. Tiandzino sutartimi (1858) jie turėjo svetimšaliams atverti dar 10 miestų, leisti jiems įsteigti Pekine savo konsulatus, leisti vakariečių misionieriams laisvai keliauti ir gyventi Kinijoje, kompensuoti karo nuostolius Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai, Didžiosios Britanijos turimas teises suteikti ir Prancūzijai, Rusijai, JAV. 1860 m. po atsinaujinusių kovų vakariečiai paėmė Pekiną, ir Čing turėjo nusileisti dar labiau: leista užsieniečiams laisvai plaukioti upėmis.
Taipingų sukilimas
Pagrindinis straipsnis: Taipingų sukilimas
Taiping sukilimas (1851-1864) buvo kruvinas pilietinis karas: „Taiping“ (Didžiosios Lygybės) sekta, vadovaujama Hong Siučiuano (Hong Xiuquan), laikusio save jaunesniuoju Jėzaus Kristaus broliu, sukilo prieš Čing valdžią. Taipingai įkūrė Didžiosios Lygybės Dangiškąją karalystę (太平天國, supapr.: 太平天国, pinyin: Tàipíng Tiānguó) ir perėmė kontrolę didelėje Pietų Kinijos dalyje.
Taiping sukilimo aukų būta apie 20 milijonų, nors yra teigiančių ir kad skaičius siekia 50 mln. Pietinės teritorijos buvo smarkiai nuniokotos. Tai buvo pirmasis Čing dinastijos stabilumui rimtą grėsmę sukėlęs sujudimas.
Regentės Cisi valdymas
Antroje XIX a. pusėje valdžią Kinijoje perėmė imperatorienė regentė Cisi (Cixi) – imperatoriaus Sianfengo (Xianfeng) sugulovė, imperatoriaus Tongdži (Tongzhi) motina. Ji kontroliavo Čing vyriausybę ir 47-erius metus praktiškai valdė šalį.
Opiumo karai atskleidė apgailėtiną Kinijos technologijų būklę. Cisi pradėjo vadinamąjį „Savęs stiprinimo judėjimą“ (1865-1895), kuriuo siekta įsisavinti vakarietišką techniką (su tikslu kontroliuoti svetimšalius). Formuojama modernesnė armija, plėtojama karinė industrija, stiprinamas geležinkelis, telegrafai, pramonė ir kt. Tačiau 1894-1895 m. kinų-japonų karas parodė, kad šios modernizacijos nepakako. Japonija, ilgai kinų laikyta ne itin stipria piratų valstybe, sutriuškino Kiniją ir sunaikino Čing pasididžiavimą – modernizuotą laivyną.
1898 m. imperatorius Guangsiu (Guangxu) pradėjo „Šimto dienų reformą“ (百日維新/戊戌變法), kuria mėgino keisti nusistovėjusią valstybė valdymo tvarką. Į aukščiausius postus atėjo naujomis, neretai iš Vakarų perimtomis idėjomis užsikrėtę žmonės. Tačiau reforma, kaip sako jos pavadinimas, tetruko šimtą dienų: regentė Cisi ją sustabdė, nes tokie pokyčiai kėlė grėsmę jos įtakai šalyje.
1899 – 1901 m. šalį supurtė Boksininkų sukilimas (Ihetuan sukilimas; trad. 義和團起義, supapr. 义和团起义, pinyin: Yìhétuán Qǐyì). Sukilėliai bandė kovoti su svetimšalių įtaka Kinijoje (prekyboje, politikoje, religijoje, technologijoje). „Boksininkai“ žudė svetimšalius, siaubė jų parduotuves, įstaigas. Aštuonios užsienio valstybės – Austrija-Vengrija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Rusija – sudarė sąjungą ir ėmėsi malšinti sukilimą. Regentė Cisi paskelbė karą iškart visoms aštuonioms valstybėms, tačiau 1900 m. svetimšalių pajėgos įžengė į Pekiną. Kartu su imperatoriumi Guangsiu Cisi pabėgo į Sianą. Užsieniečiai iškėlė Čing valstybei didelius reikalavimus, tarp jų – sumokėti tokias reparacijas, kurios galutinai nusmukdė Kinijos ekonomiką. Toks valstybės pažeminimas tik paskatino respublikos šalininkų judėjimą Kinijoje.
Po Boksininkų sukilimo Cisi pradėjo po truputį reformuoti valstybę, pasinaudodama „Šimto dienų reformoje“ iškeltomis idėjomis. 1905 m. panaikinta šimtametė valstybinių egzaminų sistema. Keičiama valstybės valdymo, armijos struktūra.
Dinastijos žlugimas
XX amžiaus pradžioje Kinijoje buvo didelė sumaištis. 1908 m. mirė Cisi ir imperatorius Guangsiu, centrinė valdžia beveik neturėjo realios kontrolės, buvo nestabili. Nauju imperatoriumi tapo dvimetis Pu-i (Puyi), už jį valdė tėvas regentas Dzaifengas (Zaifeng).
1911 m. spalio 10 d. prasidėjo Učango sukilimas (Wuchang), laikomas Sinhai revoliucijos pradžia. Šios revoliucijos pasekmė – Nankine buvo paskelbta atskira vyriausybė – Kinijos Respublika. Jai vadovavo Sun Jatsenas. Matydama, kad situacija darosi pavojinga, Čing valdžia grąžino įgaliojimus anksčiau pašalintam įtakingam generolui Juan Šikai. Juan Šikajus netruko pats perimti didelę dalį valdžios: tapo ministru pirmininku, sudarė savo kabinetą ir pašalino iš pareigų regentą Dzaifengą. Taip Juan Šikajus ir jo kariuomenės vadai ėmė dominuoti Čing politikoje.
Juan Šikajus pradėjo derybas su Sun Jatsenu. Pastarasis nusprendė, kad tikslas – Respublikos įkūrimas – jau pasiektas ir galima leisti Juan Šikajui tapti prezidentu. 1912 m. po ilgų derybų išleistas imperatoriškasis ediktas, kuriuo jaunasis imperatorius Pu-i atsistatydino.
Valdovai
| Asmeninis vardas1 | Pomirtinis vardas² (kiniškai, mandžiūriškai) |
Šventyklos vardas | Valdymo devizas³ (kiniškai, mandžiūriškai) |
Kiniški vardai lietuviškai | Valdymo metai |
|---|---|---|---|---|---|
| Nurhaci 努爾哈赤 pinyin: Nǔ’ěrhāchì |
Gāodì 高帝 Dergi hūwangdi |
Tàizǔ 太祖 |
Tiānmìng 天命 Abkai fulingga |
Nuerhači; Gaodi; Taidzu; Tianming | 1616-16264 |
| Hong Taiji5 皇太極 pinyin: Huángtàijí |
Wéndì 文帝 Genggiyen su hūwangdi |
Tàizōng 太宗 |
Tiāncōng 天聰, Abkai sure 1627-1636; Chóngdé 崇德, Wesihun erdemungge 1636-1643 |
Huang Taidzi; Vendi; Taidzong; Tiancong; Čongde | 1626-1643 |
| Fulin 福臨 |
Zhāngdì 章帝 Eldembure hūwangdi |
Shìzǔ 世祖 |
Shùnzhì 順治 Ijishūn dasan |
Fulin; Džangdi; Šidzu; Šundži | 1643-16616 |
| Xuanye 玄燁 |
Réndì 仁帝 Gosin hūwangdi |
Shèngzǔ 聖祖 |
Kāngxī 康熙 Elhe taifin |
Siuanje; Žendi; Šengdzu; Kangsi | 1661-1722 |
| Yinzhen 胤禛 |
Xiàndì 憲帝 Temgetulehe hūwangdi |
Shìzōng 世宗 |
Yōngzhèng 雍正 Hūwaliyasun tob |
Indžen; Siandi; Šidzong; Jongdženg | 1722-1735 |
| Hongli 弘曆 |
Chúndì 純帝 Yongkiyangga hūwangdi |
Gāozōng 高宗 |
Qiánlóng 乾隆 Abkai wehiyehe |
Hongli; Čundi; Gaodzong; Čianlong | 1735-1796 (mirė 1799)7 |
| Yongyan 顒琰 |
Ruìdì 睿帝 Sunggiyen hūwangdi |
Rénzōng 仁宗 |
Jiāqìng 嘉慶 Saicungga fengšen |
Jongjan; Žuidi; Žendzong; Dziačing | 1796-1820 |
| Mining 旻寧 |
Chéngdì 成帝 Šanggan hūwangdi |
Xuānzōng 宣宗 |
Dàoguāng 道光 Doro eldengge |
Minning; Čengdi; Siuandzong; Daoguang | 1820-1850 |
| Yizhu 奕詝 |
Xiǎndì 顯帝 Iletu hūwangdi |
Wénzōng 文宗 |
Xiánfēng 咸豐 Gubci elgiyengge |
Idžu; Siandi; Vendzong; Sianfeng | 1850-1861 |
| Zaichun 載淳 |
Yìdì 毅帝 Filingga hūwangdi |
Mùzōng 穆宗 |
Tóngzhì 同治 Yooningga dasan |
Dzaičun; Idi; Mudzong; Tongdži | 1861-18758 |
| Zaitian 載湉 |
Jǐngdì 景帝 Ambalinggū hūwangdi |
Dézōng 德宗 |
Guāngxù 光緒 Badarangga doro |
Dzaitian; Dzingdi; Dedzong; Guangsiu | 1875-19088 |
| Puyi 溥儀 Taip pat vadinamas Henry |
Xùndì9 遜帝 |
Nėra10 | Xuāntǒng 宣統 Gehungge yoso |
Pu-i; Siundi; Siuantong | 1908-192411 (mirė 1967) |
|
1 – Čing imperatoriškosios šeimos pavardė buvo Aisin Gioro (kin. 愛新覺羅 aixin jueluo), bet mandžiūrai nebuvo pratę pavardės ar klano vardo įtraukti į asmeninį vardą.
| |||||
Šaltiniai
- ↑ Samuel Wells Williams (1848). The Middle kingdom: a survey of the ... Chinese empire and its inhabitants ... 1 (1 leid.). New York: Wiley & Putnam. p. 489.
- ↑ Mark C. Elliott. The Manchu Way: The Eight Banners and Ethnic Identity in Late Imperial China'. Stanford, CA: Stanford University Press, 2001. pp. 290-291.[1]
- ↑ Turchin, Peter; Adams, Jonathan M.; Hall, Thomas D (December 2006). „East-West Orientation of Historical Empires“ (PDF). Journal of world-systems research. 12 (2): 219–229. ISSN 1076–156x. Nuoroda tikrinta 12 August 2010.
{{cite journal}}: Patikrinkite|issn=reikšmę (pagalba)
Nuorodos
- Trumpa istorija
- Čing laikų menas
- Krikščionių misionierių Kinijoje ginčas dėl kinų ritualų valdant Kangsi
- Apie Pu-i, paskutinįjį imperatorių
|
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |
