Labanoras
| Labanoras | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| ||||||||||||||||
  Labanoras |
||||||||||||||||
| 55°16′01″š. pl. 25°46′30″r. ilg. / 55.267°š. pl. 25.775°r. ilg. | ||||||||||||||||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė |  Švenčionių rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Seniūnija | Labanoro seniūnija | |||||||||||||||
| Gyventojų | 59 | |||||||||||||||
 Vikiteka |
Labanoras | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Istoriniai pavadinimai | * rus. Лабонары[1] | |||||||||||||||
Labanoras – miestelis Švenčionių rajono savivaldybės teritorijoje, Labanoro girioje ir regioniniame parke, prie kelio 114 Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina . Seniūnijos, parapijos ir seniūnaitijos centras, yra regioninio parko direkcija. Šalia miestelio yra stovyklavietė. Išlikusi varpinė, veikia biblioteka (nuo 1952 m.), paštas (LT-18025), viešbutis-restoranas „Labanoras“.
Miestelis pasižymi išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Yra varpinė, taip pat išlikę buvusios klebonijos ūkiniai pastatai – vertingi liaudies architektūros paminklai. Krašto muzikos instrumentas – Labanoro dūda.
Geografija
Per Labanorą teka Peršokšnos upės baseinui priklausantis Labanoras, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Plentais miestelis jungiasi su Molėtais, Kaltanėnais, Švenčionėliais. 2,5 km į pietvakarius nuo Labanoro yra gamtos paminklas – pušis karalienė.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
Saldutiškis – 11 km |
| |||||||||
| Mindūnai – 15 km |
|
Kaltanėnai – 15 km | |||||||||
| Lakaja – 12 km Inturkė – 25 km Januliškis - 12 km Švenčionėliai - 22 km |
|||||||||||
Istorija
Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373 m. 1387 m. Labanorą su apylinkėmis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila atidavė Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga:
|
Dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu tai bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro ir Molėtų kaimais. |
|
Vyskupijai Labanoras priklausė iki 1811 m. Pasakojama, jog dvasiškiai nesugyvenę su dvaro savininkais. Miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o priešingoji – Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savo kapines, kurios tebėra ir šiandien.
Pirmoji bažnyčia minima 1522 m. 1539 m. minimas palivarkas. 1568 m. Žygimanto Augusto rašte minimas Labanoro dvaras. Ilgainiui prie dvaro išaugo miestelis, 1731 m. jo gyventojai mokėjo činšą ir ėjo prievoles Vilniaus vyskupystės Kuktiškių dvarui.
Apie 1767 m. įkurta Labanoro parapija. 1820 m. pastatyta medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, kurioje buvo 17 dailės paminklų, tačiau ji 2009 m. gruodžio 21 d. po vidurnakčio sudegė. Bažnyčia buvo pagrindinis XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios bažnyčios ansamblio statinys.
Nuo 1781 m. veikė parapinė mokykla. 1784 m. klebonijai priklausė jurisdika, suvalstybinta 1842 m. 1863 m. gegužės mėn. prie Labanoro kovėsi A. Minskio ir K. Maleckio sukilėliai. Spaudos draudimo metais lietuvišką spaudą platino Karolis Baužys. XX a. pradžioje miestelis garsėjo uogų turgumis.
1944 m. rudenį prie Labanoro veikė P. Lipinskio (Baravyko) Lietuvos partizanų būrys, platesnėje apylinkėje – Tigro rinktinė. Nuo 1950 m. apylinkės centras, Švenčionėlių miško pramonės ūkio pagalbinė gyvenvietė. 1965 m. prie Labanoro rastas Labanoro lobis, jį saugo Nalšios muziejus Švenčionyse. [2] Buvo Labanoro pradinė mokykla, prie jos įsteigtas visuomeninis muziejus. Yra turizmo paslaugų bendrovė „Labanoro pramogos“.
2011 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė dekretu Nr. 1K-585 patvirtino Labanoro herbą.
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| 1950–1989 m. | Labanoro apylinkės centras |
| nuo 198? m. | Kaltanėnų apylinkė |
| 1995–2001 m. | Kaltanėnų seniūnija |
| nuo 2001 m. | Labanoro seniūnijos centras |
Architektūra
Iki Valakų reformos buvo kupetinis kaimas, vėliau – spindulinio plano. Miestelio viduryje – aikštė, iš kurios radialinėmis kryptimis eina gatvės.
Gyventojai
 | ||||||||
| 1846 m. | 1866 m. | 1867 m.*[1] | 1905 m. | 1923 m.sur. | 1959 m.sur.[3] | 1970 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 132 | 196 | 224 | 174 | 443 | 270 | 253 | ||
| 1978 m.[4] | 1979 m.sur. | 1985 m.[5] | 1989 m.sur. | 2001 m.sur. | 2005 m. | 2011 m.sur. | ||
| 223 | 186 | 171 | 134 | 75 | 74 | 59 | ||
| ||||||||
| ||||||||
Žymūs žmonės
- Vidmantas Alekna, gydytojas reumatologas, geriatras, biomedicinos mokslų daktaras, gimęs Labanore.
- Apie 1893–1897 m. čia gyveno Petrauskų šeima, kurioje augo būsimasis kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937, buvo vargoninikas bažnyčioje) ir dainininkas Kipras Petrauskas (1885–1968).
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 2 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius. Labanoras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 391 psl.
- ↑ Labanoras. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 274 psl.
- ↑ Labanoras. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 309 psl.
- ↑ Vincas Brazauskas, Kazys Misius ir kt. Labanoras 2. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 462
Nuorodos
- Labanoras. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 746 psl.
- Łabonary. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 562 psl. (lenk.)
- Labanoras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 462
| ||||||||||||||
