Reino konfederacija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Rheinbund (vokiškai) États confédérés du Rhin(prancūziškai) Reino konfederacija | |||||
| Prancūzijos satelitinė konfederacija | |||||
| |||||
| |||||
.svg) | |||||
| Sostinė | Frankfurtas | ||||
| Politinė struktūra | Prancūzijos satelitinė konfederacija | ||||
| Prezidentas | |||||
| 1806–1813 | Napoleonas Bonapartas | ||||
| Era | Napoleono karai | ||||
| - Šventosios Romos imperijos panaikinimas | 1806 m., 1806 | ||||
| - Leipcigo mūšis | 1813 m. | ||||
Reino konfederacija (pranc. Confédération du Rhin, vok. Rheinbund) buvo Napoleono Bonaparto spaudimu 1806 m. Paryžiuje sudaryta Vokietijos kunigaikščių, kurie išstojo iš Šventosios Romos imperijos, sąjunga.
Susidarymas
Po Reino konfederacijos sudarymo akto pasirašymo 1806 m. liepos 12 d. iš Šventosios Romos imperijos išstojo ir konfederaciją sudarė 16 pietų ir vakarų Vokietijos valstybių, konfederacijos „protektoriumi“ paskelbtas Napoleonas Bonapartas. Po kelių dienų Šventosios Romos imperijos imperatorius Francas II, kuris jau 1804 m. pasiskelbė Austrijos imperatoriumi, paskelbė apie Šventosios Romos imperijos paleidimą. Tai jis padarė po Napoleono ultimatumo.
Plėtra
Per kelerius kitus metus prie Reino konfederacijos prisijungė dar 23 vokiečių valstybės. Į Reino konfederaciją nestojo tik Austrija, Prūsija, Danijai priklausantis Holšteinas ir Švedijai priklausanti Pomeranija. Iš esmės Reino konfederacija buvo karinė sąjunga, t. y. jos nariai įsipareigojo remti Prancūziją didelėmis karinėmis pajėgomis. Už tai daugeliui jų buvo pakeltas statusas – Badenas, Hesenas, Klevė ir Bergas tapo didžiosiomis kunigaikštystėmis, Viurtembergas ir Bavarija – karalystėmis, be to, kai kurioms iš vokiečių valstybių padidinta teritorija, prijungiant mažesniąsias valstybėles. Pagal Reino konfederacijos aktą Reino konfederacijoje turėjo būti sukurtos ir bendros valdymo struktūros, tačiau ši idėja greitai žlugo, nes (ypač didesniosios) konfederacijos valstybės siekė neriboto suvereniteto. Nebuvo sušauktas ir konfederacijos bundestagas.
Po Prūsijos pralaimėjimo kare su Prancūzija 1806 m. prie konfederacijos prisijungė daug vidurio ir šiaurės Vokietijos mažųjų valstybių. Didžiausią apimtį konfederacija buvo pasiekusi 1808 m.: ji apėmė keturias karalystes, penkias didžiąsias kunigaikštystes, trylika hercogysčių, septyniolika kunigaikštysčių ir Hanzos miestus Hamburgą, Liubeką ir Bremeną.
Žlugimas
1810 m. prie Prancūzijos tiesiogiai prijungtos didelės šiaurės Vokietijos teritorijos palei Šiaurės jūrą, kad Prancūzija galėtų geriau kontroliuoti Anglijos kontinentinės blokados vykdymą. 1813 m. po Napoleono pralaimėjimo Tautų mūšyje prie Leipcigo konfederacija žlugo.
| ||||||||||
