Rumunijos Socialistinė Respublika

	Rumunijos Liaudies Respublika; (1947–1965); Republica Populară Romînă; Rumunijos Socialistinė Respublika; (1965–1989); Republica Socialistă România
Vėliava	Herbas
	Devizas; Proletari din toate țările, uniți-vă!; „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
	Himnas; Rumunijos himnas
	Location of Rumunijos Socialistinė Respublika 1989 m.
Sostinė	Bukareštas
Kalbos	Rumunų
Valdymo forma	Unitarinė marksistinė-leninistinė vienpartinė socialistinė respublika
	KP generalinis sekretorius
1947–1965	Georgė Georgijus-Dežas
1965–1989	Nikolajė Čaušesku
Era	Šaltasis karas
- Mykolas I priverstas atsisakyti sosto	1947 m. gruodžio 30 d.
- Pirmoji konstitucija	1948 m. balandžio 13 d.
- Antroji konstitucija	1952 m. rugsėjo 24 d.
- Paskutinė konstitucija	1965 m. rugpjūčio 21 d.
- Čaušesku žlugimas	1989 m. gruodžio 22 d.
- Įkurta antroji respublika	1989 m. gruodžio 27 d.
Valiuta	Rumunijos lėja

Versija spausdinimui nebėra palaikoma ir gali turėti atkūrimo klaidų. Prašome atnaujinti savo interneto naršyklės žymes ir naudoti numatytąją interneto naršyklės spausdinimo funkciją.

Rumunijos Socialistinė Respublika (rumun. Republica Socialistă România, RSR) – marksistinė-leninistinė vienpartinė komunistinė valstybė, oficialiai gyvavusi Rumunijoje 1947–1989 m. 1947–1965 m. valstybė buvo žinoma kaip Rumunijos Liaudies Respublika (rumun. Republica Populară Romînă, RPR). Šalis buvo Rytų bloko valstybė ir Varšuvos pakto narė, kurios konstitucijose įtvirtintas Rumunijos komunistų partijos vaidmuo. Rumunija ribojosi su Juodąja jūra rytuose, su Sovietų Sąjunga (per Ukrainos ir Moldavijos SSR) šiaurėje ir rytuose, su Vengrija ir Jugoslavija (per Serbijos SR) vakaruose ir su Bulgarija pietuose.

Istorija

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Rumunija, buvusi Ašies narė, buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vienintelės Sąjungininkų atstovės. 1945 m. kovo 6 d. po masinių komunistų rėmėjų demonstracijų ir Sąjungininkų kontrolės komisijos sovietų atstovo politinio spaudimo buvo sudaryta nauja prosovietinė vyriausybė, kurioje buvo anksčiau uždraustos Rumunijos darbininkų partijos narių. Palaipsniui daugiau Darbininkų partijos narių ir komunistinių partijų narių įgijo administracijos kontrolę, o prieškario politiniai lyderiai buvo nuolat šalinami iš politinio gyvenimo. 1947 m. gruodį karalius Mykolas I buvo priverstas atsisakyti sosto, paskelbta Rumunijos Liaudies Respublika.^[1]

Iš pradžių ribotus Rumunijos pokario išteklius išsėmė „SovRom“ – naujos nuo mokesčių atleistos sovietų ir rumunų bendrovės, leidusios Sovietų Sąjungai kontroliuoti pagrindinius Rumunijos pajamų šaltinius. Taip pat Rumunija turėjo mokėti Sovietų Sąjungai karo reparacijas. Tačiau N. Chruščiovui kiek liberalizavus sovietinį režimą 1958 m. iš Rumunijos išvestos SSRS ginkluotosios pajėgos.^[2] 6-8 dešimtmečiuose iš dalies liberalizuotas režimas, iš kalėjimo paleisti politiniai kaliniai, sušvelninta mokslo ir literatūros kontrolė, skatinta nacionalinės istoriografijos plėtra, leista privačių namų statyba.^[3]

1965 m. Nikolajė Čaušesku tapo Rumunijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ir ėmė vykdyti savarankiškesnę užsienio politiką: bandė suartėti su Vakarais, per Kinijos ir SSRS konfliktą palaikė Kiniją, 1968 m. atsisakė dalyvauti Sovietų Sąjungos invazijoje į Čekoslovakiją ir netgi viešai ją pasmerkė. Tačiau spartus ekonomikos augimas, iš dalies skatinamas užsienio kreditų, palaipsniui užleido vietą griežtai ekonomijai ir politinėms represijoms, dėl kurių 1989 m. gruodį žiauriai žlugo jo totalitarinė vyriausybė.^[4]^[5]^[6]

1965 m. Konstitucija liko galioti po jos iširimo ir buvo pataisyta, kad atspindėtų Rumunijos perėjimą prie demokratijos. 1991 m. gruodžio 8 d. ji buvo pakeista dabartine konstitucija, po to, kai visoje šalyje įvykęs referendumas visiškai panaikino socialistinę valdymo sistemą ir pakeitė ją pusiau prezidentine.

Galerija

Vėliava (1947–1948)
Vėliava (1948)
Vėliava (1948–1952)
Vėliava (1952–1965)
Vėliava (1965–1989)

Herbas (1948)
Herbas (1948–1952)
Herbas (1952–1965)
Herbas (1965–1989)

Šaltiniai

↑ Rumunijos istorija. vle.lt. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.
↑ „Final report“ (PDF). www.ucis.pitt.edu. December 1989. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-08-28. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.
↑ Rumunijos istorija. vle.lt. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.
↑ Horga, Ioan; Stoica, Alina (2012). „Totalitarianism in Europe. Case Study: Romania between Left-Wing and Right-Wing Dictatorships (1938-1989)“. SSRN 2226915. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
↑ Thompson, M.R. (2010). „Totalitarian and Post-Totalitarian Regimes in Transitions and Non-Transitions from Communism“. Totalitarian Movements and Political Religions. 3: 79–106. doi:10.1080/714005469. S2CID 145789019.
↑ Dîrdală, Lucian-Dumitru (2011). „The End of the Ceauşescu Regime – A Theoretical Convergence“ (PDF). Nuoroda tikrinta 21 May 2019. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)

[1] Rumunijos istorija. vle.lt. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.

[2] „Final report“ (PDF). www.ucis.pitt.edu. December 1989. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2017-08-28. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.

[3] Rumunijos istorija. vle.lt. VLE. Nuoroda tikrinta 2022-04-30.

[Horga-4] Horga, Ioan; Stoica, Alina (2012). „Totalitarianism in Europe. Case Study: Romania between Left-Wing and Right-Wing Dictatorships (1938-1989)“. SSRN 2226915. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)

[Thompson-5] Thompson, M.R. (2010). „Totalitarian and Post-Totalitarian Regimes in Transitions and Non-Transitions from Communism“. Totalitarian Movements and Political Religions. 3: 79–106. doi:10.1080/714005469. S2CID 145789019.

[Dirdala-6] Dîrdală, Lucian-Dumitru (2011). „The End of the Ceauşescu Regime – A Theoretical Convergence“ (PDF). Nuoroda tikrinta 21 May 2019. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]