Katalonija
| Katalonija Catalunya / Catalonha / Cataluña | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
 | |||||||
| Administracinis centras | Barselona | ||||||
| Provincijų skaičius | 4 | ||||||
| Komarkų skaičius | 42 | ||||||
| Savivaldybių skaičius | 948 | ||||||
| Oficialios kalbos | katalonų, ispanų ir oksitanų | ||||||
| Įkūrimo data | 1932 / 1979 | ||||||
| Prezidentas | Pere Aragonès | ||||||
| Gyventojų | 7 763 362[1] | ||||||
| Plotas | 32 114 km² | ||||||
| Tankumas | 242 žm./km² | ||||||
| ISO 3166-2 | CT | ||||||
| Interneto kodas | .cat | ||||||
| Tel. kodas | +34 93 (Barselona)
+34 97- (likusi Katalonija) | ||||||
| Tinklalapis | [2] | ||||||
 Vikiteka |
KatalonijaVikiteka | ||||||
Katalonija (kat. Catalunya, oks. Catalonha, isp. Cataluña) – autonominis regionas ir istorinė sritis Ispanijos šiaurės rytuose. Sostinė – Barselona. 2017 m. spalio 27 d. Katalonijos parlamentas, remdamasis referendumo rezultatais, nubalsavo dėl Katalonijos nepriklausomybės paskelbimo.[2]
Katalonijos autonominis regionas (kat. Comunitat Autònoma de Catalunya, isp. Comunidad Autónoma de Cataluña, oks. Comunitat Autonòma de Catalonha) suformuotas 1979 m. gruodžio 18 d.[3] 2006 m. regiono autonomija buvo išplėsta. Autonominis regionas apima Barselonos, Žironos, Leridos ir Taragonos provincijas. Oficialios kalbos – katalonų, ispanų ir oksitanų (Val d’Arano slėnyje).
Du trečdaliai Katalonijos gyventojų gyvena Barselonos metropolinėje teritorijoje. Katalonija yra labai urbanizuota ir industrializuota, nuo XIX a. ji yra ekonomiškai svarbiausia Ispanijos dalis, čia sukuriama 18,8 % Ispanijos BVP. Pagal BVP vienam gyventojui Kataloniją lenkia tik Baskų šalis, Madridas ir Navara. Ji turi iš dalies autonominę regiono vyriausybę ir savo kalbą – katalonų. Regionas turi turtingą kultūrinį paveldą.
Istorinę Katalonijos sritį sudaro dabartinis Katalonijos autonominis regionas ir Rytų Pirėnų departamentas Prancūzijoje. Be to, katalonai istorine Katalonijos dalimi laiko ir šalia esančius Prancūzijos rajonus, t. y. Šiaurės Kataloniją (kat. Catalunya del Nord, pranc. Catalogne Nord). Radikalūs katalonų politikai Katalonijos termino taikymą plečia ir apima vadinamąsias „katalonų žemes“, t. y. Viduržemio jūros teritorijas, kurios viduramžiais buvo Aragono karalystės įtakos sferoje ir kurių gyventojai bent iš dalies kalba katalonų kalba.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Katalonija yra Pirėnų pusiasalio šiaurės rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje. Šiaurėje gamtinę Katalonijos sieną su Prancūzija ir Andora sudaro Pirėnų kalnai, pietuose ribojasi su Valensijos regionu, o pietvakariuose – su Aragonu. Katalonijai priklauso ir Prancūzijos teritorijos supamas eksklavas Ljivija.
Šiaurinę ir šiaurės vakarinę Katalonijos dalį užima Pirėnų kalnai su priekalnėmis; juose yra aukščiausia krašto vieta – Estatso kalnas (Pica d’Estats, 3147 m). Vakarinę ir vidurinę dalį užima Vidurio Katalonijos dubuma, kurią nuo vandenyno skiria Katalonijos pakrantės kalnagūbris (aukštis iki 1707 m, Montsenio masyvas). Pačioje vandenyno pakrantėje, išraižytoje įlankų, plyti žemuma. Į šiaurę nuo Barselonos driekiasi paplūdimių juosta – Kosta Brava. Šiaurėje ryškiai į vandenyną išsišovęs Kreuso kyšulys.
Beveik visa Katalonija patenka į Viduržemio jūros baseiną. Svarbiausia upė yra Ebras (su intaku Segre), kitos didesnės upės – Teras, Ljobregatas, Muga, Fluvija, Senija. Labai nedidelė krašto dalis (Arano slėnis Pirėnuose) patenka į Atlanto vandenyno (Garonos baseiną). Ebras ties savo žiotimis suklostęs deltą. Nedidelių ežerų yra Pirėnuose (didžiausias – Banjoleso ežeras, 1,12 km²).
Katalonijos klimatas subtropinis, Viduržemio jūros pobūdžio, jūrinis, nors Pirėnams būdingas žemyninis klimatas. Vasaros prie jūros karštos, sausos, gaivinamos brizų; laikosi 26–31 °C temperatūra. Vidinėse lygumose vasaros karštesnės, oras kartais įšyla iki 35–40 °C, bet naktys vėsios. Pirėnuose vasarą dažnos audros. Pavasarį ir rudenį visoje Katalonijoje būdingi lietingi orai. Žiemą pajūryje temperatūra laikosi apie 10 °C, o vidiniuose rajonuose bei kalnuose dažnai pasninga, krenta lijundra.
Būdingi Viduržemio jūros subtropikų kraštovaizdžiai – kserofitiniai krūmynai, giraitės; kalnuose ir jų pašlaitėse – plačialapių ir spygliuočių medžių miškai. Daug kraštovaizdžių sukultūrinta. Pirėnuose įsteigtas Aigvestortes i Estani de Sant Maurisio nacionalinis parkas.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Katalonijos pavadinimo etimologija nėra iki galo aiški. Pagal kai kurias versijas jį galima kildinti iš senovės genčių gotų ir alanų (Got-Alanija), kurios čia buvo apsigyvenusios Didžiojo tautų kraustymosi metu. Pagal kitą versiją Katalonijos pavadinimas kilęs nuo prancūzų riterio Otger Cathalon, kuris kovėsi su arabais ir atėmė dalį jų anksčiau užimtos teritorijos. Dar spėjama, kad žodis galėjęs kilti iš arab. قتالون = qattālūn, reiškiančio „žudikai“ – tokiu vardu maurai vadindavę į Andalūziją užklysdavusius plėšikautojus iš šiaurinių krikščioniškų žemių.
Katalonija buvo apgyvendinta nuo paleolito. Pirmieji rašytiniuose šaltiniuose minimi Katalonijos gyventojai buvo iberai, kurie čia atėjo iš Šiaurės Afrikos ir apsigyveno pakrantėje, dabartinių Barselonos ir Mataro rajone.
Apie 600 m. pr. m. e. Katalonijos pakrantėje pasirodė graikai, kurie čia įkūrė savo gyvenvietę Emporioną, dabartinį Empurjesą.
III a. pr. m .e. į Kataloniją įsiskverbė kartaginiečiai. Per Pirmąjį Pūnų karą kartagieniečiai susidūrė su į šiaurės rytų Ispaniją 217 m. pr. m. e. įsiveržusiais romėnais. Pagal 197 m. pr. m. e. taikos sutartį kartaginiečiai buvo priversti atsisakyti savo Ispanijos valdų. Romėnai įkūrė Artimosios Ispanijos provinciją su administraciniu centru Tarake (Taragona). Valdant romėnams provincija klestėjo, ypač augo Taragona ir Barselona (tuo metu vadinta Augusta Favencija Paterna Barcino).
414 m. šiaurės Ispaniją užkariavo vestgotai ir alanai, kurie 476 m. užėmė ir Barseloną, kuri tapo jų valstybės Gotalonijos sostine.
711 m. į Ispaniją iš Šiaurės Afrikos įsiveržė maurai, kurie 712 m. užėmė ir Kataloniją. 795 m. Karolingai išstūmė maurus iš Katalonijos.[4] Karalius Vilfridas apjungė frankų pasienio sritis su žemėmis Ispanijoje į Ispanijos marką, padalintą į 9 grafystes. Galingiausia jų buvo Barselonos grafystė. 985 m., per paskutinį užkariaujamąjį karą, Al-Mansuro vadovaujami maurai pasiekė Barseloną. 988 m. pusiau sugriautas miestas be frankų pagalbos išsivadavo. Tuometis grafas Borelis II, nors nominaliai ir buvo pavaldus Karolingų imperijai, faktiškai elgėsi kaip nepriklausomas valdovas.[5] 1112 ir 1114 m. Almoravidai iš savo bazės Ebro slėnyje nusiaubė Kataloniją ir pasiekė Pirėnų priekalnes.[6]
1137 m. po Barselonos grafų ir Aragono karalių dinastijų paveldėtojų vedybų Barselonos grafystė tapo Aragono karalystės dalimi, o katalonų kalba – oficialia karalystės kalba. XIII–XIV amžiuose Barselona tapo vienu didžiausių Viduržemio jūros pakrančių miestu, kuriame vystėsi amatai ir prekyba. Šiuo laikotarpiu susiformavo terminas „països catalans“, reiškiantis „katalonų žemės“, apimantis visas katalonų kultūros įtakos teritorijas. XIV a. kilo nuolatiniai karai tarp Katalonijos ir Kastilijos, bei šios sąjungininkės Maljorkos karalystės. Konflikto kulminacija įvyko 1359 m., kai po trijų dienų trukmės jūros mūšio katalonų laivynas sutriuškino Kastilijos laivyną prie Barselonos pakrantės. XV a. katalonai užkariavo Siciliją, Sardiniją, centrinę Graikijos dalį. XV a. pabaigoje susituokus karališkųjų dinastijų atstovams Aragono ir Kastilijos karalystės susijungė į vieną teritorinį vienetą. Pradžioje abi karalystės išlaikė savo atskiras institucijas, teismus ir įstatymus. Katalonija, remiantis karaliaus patvirtintais statutais, turėjo stiprią autonomiją.
XVII a. susikirtus Katalonijos ir Leono-Kastilijos interesams kilo pirmieji separatistiniai judėjimai.[4] 1640 m. Katalonijos valstiečiams užpuolus mokesčių rinkėjus ir kareivius miestuose prasidėjo Segadoro sukilimas. Suilimas buvo numalšintas tik 1652 m., kai Barselona pasidavė Filipo IV kariuomenei.[7] Pagal 1659 m. Pirėnų sutartį, kuria užbaigtas Prancūzijos-Kastilijos karas, Kastilija sutiko perleisti Prancūzijai šiaurines Katalonijos teritorijas, kurios buvo įjungtos į Rusiljoną.
Ispanijos įpėdinystės karo metu Aragonas kovojo prieš Filipą V, kuriam laimėjus, Katalonijos institucijos buvo panaikintos ir vietoje jų įvestos Kastilijos institucijos, o ispanų kalba tapo viešąja kalba Katalonijoje. Nuo to laiko katalonai nuolat kovojo dėl savo teisių ir laisvių atstatymo.
1888–1929 m. kylanti gerovė, demonstruota tarptautinėse parodose 1888 ir 1929 m. įžiebė Katalonijos renesansą. Buvo statomi modernūs rūmai, o nacionalinė buržuazija įkvėpė Katalonijos kultūros, ypač literatūros, teatro ir meno atgimimą.
1917 m. spalio 13 d. Katalonijoje prasidėjo nepriklausomybės šalininkų sukilimas.
1930 m. rugpjūčio 17 d. Ispanijos respublikonai pasirašė susitarimą su Katalonija, pagal kurią šiai provincijai pažadėta autonomija iškart po Ispanijos paskelbimo respublika. Ispanijos pilietinio karo metu Katalonijos nacionalistai rėmė respublikonus. 1936 m. karo pradžioje Barselonos darbininkai ir kariškiai pajėgė atremti Franko kariuomenę ir perversmą nuslopino. Tik 1939 m. miestą užėmė Franko kariuomenė, kilo represijų banga, mokyklose uždrausta katalonų kalba, šalis buvo centralizuota.
Franko mirtis 1975 m. atvėrė kelią demokratijai. Vėl buvo leista vartoti katalonų kalbą. 1977 m. daugiau nei milijonas katalonų pražygiavo Barselonos ir kitų didžiųjų miestų gatvėmis reikalaudami autonomijos.[5] Regioninė autonomija Katalonijai suteikta Ispanijoje priėmus naują demokratinę Konstituciją 1978 m. Pirmoji Katalonijos vyriausybė buvo išrinkta 1980 m.
- 2007 m. įvyko visuotinis referendumas, kuriame katalonai balsavo už juridinės reikšmės suteikimą savo tautiniam statusui.
- 2010 m. Ispanijos Karalystės konstitucinis teismas blokavo referendumo rezultatus. Barselonoje vyko milijoninės demonstracijos už savo tautiškumo pripažinimą.
- 2017 m. spalio 1 d. vyko referendumas dėl Katalonijos nepriklausomybės, kurį Ispanijos centrinė vyriausybė ir teismai pripažino prieštaraujančiu konstitucijai.[8] Nacionalinė Ispanijos policija panaudojo jėgą, bandydama patekti į balsavimo pastatus, buvo sužeista daugiau negu 700 žmonių.[9]
- 2017 m. spalio 10 d. Katalonijos prezidentas ir kiti vietos politikai pasirašė ir iškart suspendavo Katalonijos nepriklausomybės deklaraciją remdamiesi 2017 m. spalio 1 d. referendumo rezultatais, kuriame, pasak jo rengėjų, dalyvavo 43 % Katalonijos rinkėjų ir 90 % balsavo už nepriklausomybės paskelbimą.[10]
- 2017 m. spalio 27 d. Katalonijos parlamentas 70 balsų „už“, 10 „prieš“ ir 2 susilaikius balsavo už nepriklausomybės deklaracijos paskelbimą; opoziciniai politikai išėjo iš salės. Iškart po to Ispanijos vyriausybė pasinaudojo Ispanijos konstitucijos 155 strp. ir įvedė tiesioginį Katalonijos regiono valdymą: buvo nušalinta Katalonijos vyriausybė, paleistas parlamentas bei nušalintas vyriausiasis autonominės policijos viršininkas. Numatyti nauji Katalonijos regiono parlamento rinkimai gruodžio 21 d.[11]
Administracinis suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kataloniją sudaro 4 provincijos:
Toliau provincijos skirstosi į savivaldybes, kurių iš viso yra 948. Savivaldybės savo ruožtu grupuojasi į komarkas (nepriklausomai nuo savo provincijos) – jų Katalonijoje yra 41.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]2016 m. Katalonijoje gyveno 7,44 mln. gyventojų. Tankiausiai gyvenama Viduržemio jūros pakrantė, ypač Barselona ir apylinkės, rečiausiai – Pirėnai. XX a. antroje pusėje į kraštą dėl geresnių pragyvenimo sąlygų atsikėlė daug gyventojų iš kitų Ispanijos kraštų – Estremaduros, Andalūzijos, Mursijos.
Pagrindinės vyraujančios tautos – katalonai ir ispanai. Taip pat yra prancūzų, oksitanų, atvykėlių iš įvairių Europos ir pasaulio kraštų (ypač Barselonoje).
Ispaniškai kalbančiųjų Katalonijoje yra šiek tiek daugiau (46 %) nei kataloniškai (37 %). Arano slėnyje Pirėnuose taip pat vartojama oksitanų kalbos tarmė (araniečių tarmė). Šią tarpinę tarp prancūzų ir katalonų kalbą vartoja 22 % Arano slėnio gyventojų. Ispaniškai šnekama daugiausia didmiesčiuose, Taragonoje, o kaimiškose vietovėse, mažuose miesteliuose vyrauja katalonų kalba. Iki 1946 m. katalonų kalbos vartojimas buvo ribojamas, tačiau nuo XX a. pab. ši kalba vis plačiau įsigali regione.
Tradiciškai Katalonijoje vyravo Romos katalikų bažnyčia, tačiau jos narių skaičius dėl plintančio nereligingumo ženkliai sumažėjęs (52 %). Dėl didelio imigrantų skaičiaus net 7 % Katalonijos gyventojų yra musulmonai. Taip pat yra kitų krikščioniškų atšakų atstovų (protestantai – 2,5 %, stačiatikiai – 1,2 %), budistų (1,3 %) ir kitų religijų išpažinėjų (2,5 %).
Didžiausi miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Barselona 1 621 537
- Ljobregato l'Hospitaletas 257 038
- Badalona 219 547
- Terasa 210 941
- Sabadelis 206 493
- Taragona 140 323
- Lerida 135 919
- Mataro 121 722
- Reusas 107 118
- Cherona 96 188
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ SPAIN: Administrative Division, citypopulation.de
- ↑ [1]
- ↑ Catalonia. (2012). Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica.
- ↑ 4,0 4,1 Catalonia. In: Encyclopedia Britannica Concise. London, 2006. P.362
- ↑ 5,0 5,1 Catalonia (Principat). In: Bernard A. Cook (ed.) Europe since 1945, an encyclopedia. Vol. 1. London, 2001. P. 1420.
- ↑ Almoravids. In: Alan V. Murray (ed.) The Crusades. An encyclopeadia. Vol. I. Oxford, 2006. P. 55
- ↑ Catalonia, Revolt of (1640). In: Cathal J. Nolan The Age of Wars and Religions, 1000–1650. An encyclopeadia of global warfare and civilization. Vol.1. London, 2006. P.212
- ↑ „Catalan referendum, explained: What's behind the push to break from Spain?“. CNN. 2017-10-01. Nuoroda tikrinta 2017-10-01.
- ↑ „Katalonijos lyderis po Ispaniją sukrėtusių susirėmimų: šiandien užsitarnavome teisę į nepriklausomybę“. delfi.lt. Delfi. BNS, ELTA. 2017-10-01. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
- ↑ Catalonia independence declaration signed and suspended. BBC News, 2017 10 10
- ↑ Spain Dismisses Catalonia Government After Region Declares Independence. The New York Times, OCT. 27, 2017
| ||||||||||
