Ignas Šeinius

Ignas Šeinius
Gimė	1889 m. balandžio 3 d. Šeiniūnai, Širvintų valsčius
Mirė	1959 m. sausio 15 d. (69 metai) Stokholmas, Švedija
Sutuoktinis (-ė)	Gertrud Sydoff
Vaikai	Irvis Scheynius
Veikla	diplomatas, žurnalistas, redaktorius
Alma mater	Šaniavskio liaudies universitetas
Vikiteka	Ignas Šeinius
Parašas

Grupelė Antrosios Stokholmo konferencijos delegatų. Sėdi, iš kairės: Dr. Jonas Šliūpas, Felicija Bortkevičienė, Juozas Tumas-Vaižgantas. Stovi, iš kairės: Jurgis Savickis, Martynas Yčas, Jonas Aukštuolis, Ignas Šeinius, Jurgis Alekna, Stasys Šilingas.

Ignas Šeinius (tikr. Ignas Jurkūnas, po 1943 m. šved. Ignas Scheynius, 1889 m. balandžio 3 d. Šeiniūnuose, Širvintų valsčius – 1959 m. sausio 15 d. Stokholme, Švedija) – lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas, spaudos darbuotojas.

Biografija

Gimė Šeiniūnuose, mokėsi Gelvonų ir Musninkų mokyklose. 1907–1908 m. Kaune lankė „Saulės“ mokytojų kursus. 1908 m. Peterburge eksternu išlaikė egzaminus, suteikiančius teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose. 1909–1910 m. pradėjo bendradarbiauti lietuvių periodiniuose leidiniuose „Vienybė Lietuvninkų“, „Aušrinė“ ir „Viltis“. Bendradarbiaudamas „Viltyje“ susipažino su Juozu Tumu-Vaižgantu, kuris rėmė talentingą jaunuolį. 1913 m. išspausdino bene geriausiai žinomą savo kūrinį, romaną „Kuprelis“. Kūrybą spausdino leidiniuose „Vaivorykštė“, „Santara“.

1912–1915 m. studijavo meno filosofiją Maskvoje, A. Šaniavskio liaudies universitete. 1915 m. pasiųstas dirbti į Stokholmą Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu. Buvo imlus kalboms, per metus su trupučiu laiko gerai išmoko švedų kalbą. 1917 m. išėjo pirmoji Šeiniaus knyga švedų kalba „Litauisk kultur“. Švedų kalbos ir kultūros įsisavinimą palengvino asmeninio gyvenimo aplinkybės: I. Šeinius 1917 m. vasarą vedė rusų kilmės švedę Gertrud Sydoff. 1922 m. jiems gimė sūnus Irvis.

1919 m. paskirtas Lietuvos atstovybės Stokholme spaudos biuro vedėju. 1920–1921 m. dirbo Lietuvos atstovybėje Kopenhagoje. 1924–1927 m. dirbo Lietuvos atstovu Skandinavijoje su rezidencija Stokholme. Tautininkams uždarius atstovybę Skandinavijos šalyse, kurį laiką tarnavo privačiose Švedijos firmose, skyrė didesnį dėmesį kūrybai.

1932 m. grįžo į Lietuvą. 1933–1934 m. ėjo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pareigas. 1935–1939 m. dirbo Klaipėdos gubernatūros spaudos patarėju, įsteigė ir redagavo dienraštį „Vakarai“. 1939 m., po Klaipėdos praradimo ir Vilniaus prijungimo prie Lietuvos, paskirtas Lietuvos Raudonojo Kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. 1940 m., Lietuvą okupavus SSRS, emigravo į Švediją, 1943 m. gavo Švedijos pilietybę, ten gyveno iki mirties. Čia pasikeitė pavardę į Scheynius. Lietuviškai daugiau neberašė, vėlesni kūriniai buvo švedų kalba, iškiliausias iš jų yra romanas „Stebuklo belaukiant“ („I väntan på undret“, 1942 m.).

Diplomatinė veikla

Neoficialiu Lietuvos diplomatu tapo nuo 1916 m., kai jo uždavinys buvo skleisti informaciją apie Lietuvą, taip rengiant dirvą gimstančios valstybės tarptautiniam pripažinimui. I pasaulinio karo metais švedų spaudoje paskelbė ne vieną dešimtį straipsnių apie Lietuvą ir lietuvius. 1921 m. paskirtas Lietuvos laikinuoju charge d’affaires Suomijoje. Čia veiksmingai prisidėjo prie vadinamosios Varšuvos sutarties (1922 m.), kuria Lietuva būtų izoliuota nuo tarpusavio sąjungą sudarančių Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos, ratifikavimo Suomijoje sužlugdymo. Dirbdamas atstovu Švedijoje prisidėjo prie ekonominių ir kultūrinių Lietuvos ir Švedijos ryšių plėtojimo, siekė užsitikrinti Švedijos paramą Lietuvai Vilniaus ir Klaipėdos klausimu tarptautinėje arenoje.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo Lietuvoje turėjo trauktis iš diplomato posto dėl konflikto su naujuoju Lietuvos užsienio politikos šefu Augustinu Voldemaru. Į Lietuvos diplomatinę tarnybą teko sugrįžti gyvenimo pabaigoje, vėlgi nevisiškai oficialiai. Paprašius Lietuvos diplomatijos šefui Stasiui Lozoraičiui, nuo 1955 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos atstovu Skandinavijoje, siuntinėjo pranešimus Lozoraičiui apie politinę situaciją Skandinavijos valstybėse.

Kūryba

Literatūrinę karjerą pradėjo 1910 m. „Vilties“ dienraštyje rašydamas trumpus feljetonus. Pasirašydavo inicialais Ig. J., Ign. Jur., Ig. Jur. Žinomiausi I. Šeiniaus kūriniai yra romanas „Kuprelis“ (1913 m.) ir grožinės memuaristikos kūrinys „Raudonasis tvanas“ (1940 m.). „Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją. Pasak J. Žėkaitės, „reta, o gal ir visai nėra kito lietuvių prozos kūrinio, kur prieš akis vyniotūsi visas sudėtingas myli-nemyli raizgalynas“. „Den röda floden“ (Raudonasis tvanas), parašytas švedų kalba iškart pabėgus iš okupuotos Lietuvos – meninis reportažas, iškeliantis pirmosios sovietinės okupacijos atmosferą Lietuvoje. Daugelio straipsnių autorius spaudoje. Dauguma darbų yra išlikę kaip rankraščiai, jų yra daugiau nei išleistų knygų. Dauguma darbų iki šiol nepublikuoti.

Ignas Šeinius yra literatūrinis pseudonimas, sudarytas pagal gimtojo kaimo pavadinimą. 1938 m. pasirašė kitu literatūriniu pseudonimu – Irvis Gedainis. Gyvendamas Švedijoje pasirašinėjo Ignas Jurkunas-Scheynius, po 1940 m. antrąkart atsidūręs Švedijoje pasikeitė pavardę į Ignas Scheynius ir lietuviškai neberašė.

Bibliografija

• Смерть и Человек (rusų k.)
• Чары земные (rusų k.)
• Mėnesiena, 1912
• Kuprelis, 1913
• Vasaros vaišės, 1913
• Bangos siaučia, 1914
• Nakties žiburiai, 1914
• Litauisk kultur, 1917 (švedų k.)
• Himmelrikets indergång, 1918 (rankraštis švedų k.)
• Sagan om året 1918, 1918 (rankraštis švedų k.)
• Natt och Sol, 1918 (švedų k.)
• Diplomaten, 1920 (scenarijaus rankraštis švedų k.)
• Den nya härskaren, 1923 (scenarijaus rankraštis švedų k.)
• Siegfried Immerselbe atsijaunina, 1934
• Kas tu esi, Lietuvi?, 1938 (pasirašė kaip Irvis Gedainis)
• Aš dar kartą grįžtu, 1937
• Tėviškės dangus, 1938
• I väntan på undret, 1942 (švedų k.)
• Den röda floden, 1940 (švedų k.)
• Siegfried Immerselbe, 1940? (rankraštis švedų k.)
• Den röda resan, 1942 (švedų k.)
• Små ofulkomligheter, 1942 (scenarijus švedų k.)
• Den röda floden svämmar över, 1945 (švedų k.)
• Resa i samverkans Sverige, 1945 (švedų k.)
• Kom ner till jorden, 1947 (rankraštis švedų k.)
• Professor Bror Palmlund blevinte gift, 1947 (švedų k.)
• Kentauren gnäggar, 1952 (rankraštis švedų k.)
• Guldhunde, 1954 (nebaigtas rankraštis švedų k.)
• Raštai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001- . – ISBN 9986-513-93-6
  • T. 4: Stebuklo belaukiant: romanas (parengė Eglė Bielskytė). – 2005. – 347 p. – ISBN 9955-475-75-7
  • T. 9: Proza: eilėraščiai, poezija, novelės, feljetonai, apysakos [iš rinkinio] „Naktis ir saulė“, į rinkinius nepatekę kūriniai (parengė Laima Arnatkevičiūtė). – 2009. – 422 p. – ISBN 978-609-425-004-0
• Kuprelis: romanas (parengė Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2004. – 122 p. – ISBN 9986-06-037-0
• Kuprelis: vienos pavasario dienos pasaka. – Pakart. laida. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – 151 p. – ISBN 978-9955-23-468-5

Literatūra

• Ignas Šeinius / Janina Žėkaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999. – 403 p.
• Sigutė Radzevičienė. Lietuvis, literatūroje bylojęs švediškai // Žmogus ir žodis. 1999, t. 1, nr. 2, p. 25-32
• Ignas Šeinius: prozininkas, dramaturgas, politikas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – 104 p.
• Nežinomas Šeinius: Igno Jurkūno Šeiniaus švediškoji kūryba: mokomoji knyga VPU Lituanistikos fakulteto studentams / Sigutė Radzevičienė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. – 79 p. – ISBN 9955-20-082-0
• Impresionizmo atšvaitai Lietuvoje: Knutas Hamsunas ir Ignas Šeinius, Antanas Vaičiulaitis: skaitiniai (sud. Agnė Iešmantaitė). – Vilnius: Žaltvykslė, 2007. – 349 p. – ISBN 978-9986-06-229-5
• Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje: monografija / Sigutė Radzevičienė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011. – 295 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-20-596-8

Nuorodos

Vikicitatos

• Lietuvių klasikinės antologija – Ignas Šeinius.