Lietuvos Statutai

Lietuvos Statutai – trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, sukurti XVI a. ir apibrėžę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m.

Teisinė sistema iki statutų

1468 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino Kazimiero teisyną, kuris kartu su Ponų tarybos LDK leidžiamomis privilegijomis, teismų sprendimais sudarė LDK teisės pagrindą.

Statutų kūrimas

Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skirtas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų.

Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 m., kai Aleksandro nurodymu LDK iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, tačiau pirmasis projektas Seimui pristatytas tik 1522 m.

Lietuvos statutų pagrindu buvo lietuvių paprotinė teisė ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos. Juos taip pat iš dalies veikė Rusų Tiesa ir didele dalimi – lenkų teisė, ypač nuostatas susijusias su bajorų savivalda. Daugiausia iš lenkų skolintų teisės normų yra Pirmojo Lietuvos Statuto 5 skyriuje, kuriame kalbama apie globos teisę, kuri LDK nebuvo išsivysčiusi.

Pirmasis Lietuvos Statutas

Apie 1501 m. Aleksandro nurodymu Lietuvoje iki tol galiojusius atskirus įstatymus (vad. „nuostatus“) bei teismų „užrašymus“ pradėta kodifikuoti į vieningą „rašytinę teisę“, − šio darbo rezultatu tapo apie 1522 m. sudarytas ir 1529 m. įsigaliojęs I Lietuvos Statutas.

Statutas pradėtas rengti XVI a. pradžioje, 1522 m. Seimui pristatytas Mikalojaus Radvilos II rengtas projektas, vėliau Statuto rengimui vadovavo Albertas Goštautas, 1522 metais tapęs LDK didžiuoju kancleriu ir Vilniaus vaivada.

Pirmasis Lietuvos Statutas (didikiškas), buvo sudarytas 1529 m., Ponų Tarybos iniciatyva, valdant Žygimantui Senajam.

Statutas parengtas slavų kalba, sudarytas iš 13 skyrių (244 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I–III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V–X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas.

Kaip teisės aktas Pirmasis Lietuvos Statutas:

praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose;
įteisino valstiečių priklausomybę;
pakeitė teismų sistemą.

Pirmasis Lietuvos Statutas sulygino katalikų ir stačiatikių teises, jame patvirtinta tai, kad ši teisė yra taikoma ir „graikų tikybos“ žmonėms.

Šiuo statutu buvo teisiškai įsteigtos LDK aukščiausiosios valdžios ir teismų institucijos: Ponų Taryba ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismas.

Antrasis Lietuvos Statutas

1529 m. pasirodžius Pirmajam Lietuvos Statutui smulkioji bajorija buvo juo nepatenkinta ir reikalavo naujo. Naujos Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo metu vyko Livonijos karas prieš Maskvą ir tik 1566 m. 10 žmonių komisija (5 katalikai ir 5 stačiatikiai) paruošė Antrojo Statuto redakciją. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.

Antrasis Lietuvos Statutas priimtas 1566 m.

Jis įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą Seime, renkamus bajorų žemės teismus, t. y., įteisino bajorų demokratiją.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką.

Aukščiausiąja valdžios institucija tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, nustatyta nuosekli teismų struktūra.

Trečiasis Lietuvos Statutas

Pamačius, kad ir antroji Statuto laida reikalauja pataisų, buvo pradėta rūpintis nauja Statuto laida dar tais pačiais 1566 m., tačiau trečia ir paskutinė laida teišėjo 1588 m.

Šio Statuto patvirtinimas buvo viena iš svarbių lietuvių keltų sąlygų Zigmanto Vazos rinkimuose.

Į šį Statutą buvo įtraukti 1573 m. Varšuvos konfederacijos principai, dėl to jis tapo visų LDK krikščioniškųjų konfesijų bajorų teise.

Trečiasis Lietuvos Statutas galutinai įtvirtino bajorų, kaip privilegijuoto luomo valdžią, sumenkino Kunigaikščio vaidmenį, kas ilgainiui sąlygojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo praradimą.

Santykis su kanonų, miestų, atskirų tautinių bendrijų teise

Lietuvos Statutai faktiškai buvo bajorų teisė, dvasininkija į atskirą luomą nesusiformavo ir jai taip pat taikytas Statutas. Statutas nesikišo į kanonų teisę, buvo laikomas viršesniu už miestiečių turimą Magdeburgo teisę, kuri buvo taikoma tik miestiečių tarpusavio santykiams reguliuoti.

Nekrikščioniškos LDK etninės bendrijos (žydai, karaimai, totoriai, čigonai) ir armėnai buvo išskiriami iš Lietuvos Statutų („besurmenai“) ir jiems leista tarpusavyje tvarkytis pagal savas teisines sistemas, patvirtintas didžiojo kunigaikščio privilegijomis.

Reikšmė teisinėje sistemoje

Sidabrinė atmintinė 50 litų moneta 475-osioms Lietuvos Statuto metinėms

Tiek personalinės unijos su Lenkija laikotarpiu (1385–1569 m.), tiek Abiejų Tautų Respublikoje Lietuvos Statutai buvo pagrindinis Lietuvos savarankiškumo požymis. Visi jie buvo parašyti rusėnų kalba.

LDK teisynai paveikė kaimyninių šalių teisės raidą, pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą buvo kuriamas, redaguojamas 1649 m. Rusijos Soboro teisynas.

Lietuvos Statutai galiojo iki 1840 m., Rusijos imperijai panaikinus 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą.

Nuorodos

Vikiteka: Lietuvos Statutai – vaizdinė ir garsinė medžiaga