Sociofobija

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Sociofobija (dar žinomas kaip socialinio nerimo sutrikimas; iš gr. socio 'visuomenė' + phobia 'baimė') – fobija, pasireiškianti baime kalbėti prieš auditoriją, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, baime būti pajuoktu, įžeistu, pažemintu. Taip pat apibūdinama kaip intensyvi, neracionali ir nuolatinė baimė būti atidžiai stebimam arba neigiamai kitų įvertintam. Situacija, kurios bijoma, pacientui sukelia staigų nerimą, svyruojantį nuo difuzinės baimės iki panikos. Šis sutrikimas įvertinamas pagal diagnostikos kriterijus, simptomų ūmumą, disfunkciją ar bejėgiškumą. Socialinė fobija gali būti generalizuota, kai pacientas bijo daug ar daugumos socialinių sąveikų, gali būti apribota iki vienos ar kelių situacijų, tokių, kaip viešas kalbėjimas ar veikla.

Stresinėse situacijoje sociofobiją turintis žmogus nerimauja, kad aplinkiniai gali pastebėti jo nerimą (paraudimą, rankų drebėjimą, prakaitavimą, staigų poreikį šlapintis ir kt.), kalbant pasikeitusią kalbėjimo manierą (per greitą, per lėtą kalbėjimą). Taip pat jaučiama nualpimo, kūno kontrolės praradimo baimė. Sociofobams kyla nerimas dar kelios dienos prieš reikšmingą įvykį (pokalbį, konferenciją, renginį ar pan.). Sociofobija sergantys žmonės neretai save izoliuoja nuo socialinio gyvenimo. Tokie žmonės yra linkę į alkoholizmą, narkomaniją, kitas priklausomybes. Tyrimų duomenimis 13 % gyventojų vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra išgyvenę sociofobiją. Sociofobiją turintis žmogus suvokia, kad jo baimės yra nepagrįstos, tačiau nesugeba jų atsikratyti. Sociofobijos sunkumas skiriasi: vieniems žmonėms fobiją kelia tik konkrečios situacijos (pvz., kalbėjimas prieš auditoriją, bendravimas su priešingos lyties žmogumi), kitiems bet koks bendravimas su aplinkiniais. Negydant sociofobijos ji gali peraugti į agorafobiją, nerimo priepuolius, depresiją, žmogus negali gyventi pilnavertiško gyvenimo, normaliai dirbti, mokytis, kurti šeimos.

Sociofobiją gali sukelti nepasitikėjimas savimi, savęs nuvertinimas, socialinių įgūdžių stoka, skaudūs išgyvenimai.

Diagnostikos kriterijai

1. Vienos ar daugiau socialinių ar veiklos situacijų žymi ir pastovi baimė, kuriose asmuo gali būti stebimas kitų nepažįstamų žmonių. Baimė, kad jis (ji) gali ką nors padaryti taip, kad pajaus pažeminimą ar sutrikimą. Pastaba: vaikams turi būti aiškus sugebėjimas užmegzti amžių atitinkančius socialinius santykius su pažįstamais žmonėmis, o nerimas turi atsirasti nepažįstamų bendraamžių aplinkoje, ne tik bendraujant su suaugusiaisiais.
2. Patekimas į bijomą socialinę situaciją beveik visada sukelia nerimą, kuris gali būti panašus į panikos priepuolį. Pastaba: Vaikams nerimas gali pasireikšti verkimu, susierzinimo priepuoliu, sustingimu, užsidarymu savyje.
3. Asmuo pripažįsta, jog baimė yra perdėta ir nepagrįsta. Pastaba: vaikams šio požymio gali ir nebūti.
4. Asmuo vengia fobinių situacijų arba išgyvena jas intensyviu nerimu.
5. Vengimo elgesys trukdo darbui, įprastinei socialinei veiklai, santykiams su žmonėmis, sukelia ryškų distresą, jog atsiras baimė.
6. Asmenims iki 18 m. mažiausia sutrikimo trukmė – 6 mėn.
7. Atmesti baimę ar situacijų vengimą dėl vaistų perdozavimo ar kitų psichikos sutrikimų.
8. Jeigu yra sutrikimų, susijusių su bendra organizmo būkle ar kitų psichikos sutrikimų, baimė, apibrėžta „1“ kriterijumi, nesusijusi su jais, pvz., tai nėra baimė, jog atsiskleis sutrikęs valgymas, sergant nervine anoreksija. Patikslinti, jei: generalizuotas tipas, t. y. jeigu fobijos sudaro daugelį socialinių situacijų, tai reikėtų pagalvoti apie papildomą diagnozę – vengiančio tipo asmenybės sutrikimą.

Taip pat skaitykite

• Meilės drovumas
• Nerimas
• Agorafobija
• Vengiančio tipo asmenybės sutrikimas