Žemasis Pavilnys
| Žemasis Pavilnys | ||
|---|---|---|
  Žemasis Pavilnys |
||
| 54°40′41″š. pl. 25°21′25″r. ilg. / 54.678°š. pl. 25.357°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Vilniaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Vilniaus miesto savivaldybė
| |
| Seniūnija | Naujosios Vilnios seniūnija | |
 Vikiteka |
Žemasis Pavilnys | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Kolonia Wileńska | |
Žemasis Pavilnys – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo miesto centro, tarp Naujosios Vilnios, Markučių ir Rasų.[2] Yra Pavilnio geležinkelio stotis. Pietuose ant šlaito yra Aukštasis Pavilnys, su kuriuo jungia akmenimis grįstas Tuputiškių serpantinas, vienintelis toks Lietuvoje, nutiestas XX a. pradžioje. Praeina Vilniaus–Naujosios Vilnios geležinkelio linija, už jos esanti dalis vadinama Tuputiškėmis. Žemąjį Pavilnį aptarnauja 13 maršruto autobusai ir mikroautobusai.
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1911 m. Vilniaus geležinkeliečiai, susibūrę į „Gyvenamųjų namų statybos susivienijimą“, liaudiškai vadinta Kolonija, 1911 m. įsigijo 80 ha žemės sklypą prie geležinkelio. Žemutinėje terasoje buvo 20 sklypų, aukštutinėje – 180. Jų pastangomis 1912 m. prie geležinkelio įrengta platforma, prie kurios 1914 m. prie kasdien sustodavo 8 traukiniai, buvo įrengtas aklakelis statybinėms medžiagoms iškrauti.[3]
Po II pasaulinio karo vietovė pervadinta Pavilniu – tikriausiai tai vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Vilnios upės, nors galėjo kilti ir nuo Vilniaus miesto, kurio pašonėje įsikūrė.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XIX a. pabaigoje buvo nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, ties Pavilniu traukiniai pradėjo važinėti 1862 m. kovo 15 d.
Pavilnys lenkmečiu buvo vadinamas Vilniaus kolonija, kadangi čia pradėjo kurtis geležinkelio tarnautojai. Vėliau apsigyveno ir Vilniaus inteligentai, dirbę mieste, o gyventi norėję sveikesnėje aplinkoje arčiau gamtos. To laikotarpio būdingas gyvenimas kruopščiai pavaizduotas lenkų vaidybiniame filme „Meilės įvykių kronika“, pagal Žemajame Pavilnyje gimusio rašytojo Tadeusz Konwicki to paties pavadinimo romaną.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ „Žemėlapis koordinatėmis 54.68 ir 25.36“ (Map). Baltic Maps. „Jāņa sēta“ Ltd. Nuoroda tikrinta 2021-10-13.
- ↑ Informacinis stendas, File:Pavilnys 1.jpg
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Pavilnys. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 802 psl.
- Pavilnys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 335
- Pavilnys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 519 psl.
- Pavilnys. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 164 psl.
