Automobilių ralis

Peteris Solbergas 2006 m. „Kipro ralyje“, Pasaulio ralio čempionato etape

Automobilių ralis – automobilių lenktynės, rengiamos atvirose ar uždarose trasose, kuriose varžosi modifikuoti ar specialiai tam suprojektuoti automobiliai. Šios lenktynės nuo kitų skiriasi tuo, kad lenktyniaujama daugiausia bendro naudojimo keliais, principu „iš taško A į tašką B“, pravažiuojant kontrolinius punktus. Lenktyniniu režimu pilotai važiuoja tik specialiuose, uždaruose greičio ruožuose (sutrumpintai vadinamais GR). Nuo vieno greičio ruožo iki kito lenktynininkai važiuoja atvirais keliais, laikydamiesi visų kelių eismo taisyklių ir griežtai nustatyto laiko limito.

Istorija

Prieškaris

„Panhard“ XIX a. dešimtajame dešimtmetyje

Terminas „ralis“, kaip autosportas, pirmą kartą pavartotas 1907 m. sausį vykusiame pirmajame „Monte Karlo ralyje“. Iki 1912 m. spalio šis terminas buvo mažai vartojamas. Pirmosios tokio tipo varžybos, palaikomos laikraščio „Le Petit Journal“, įvyko 1894 m. tarp Paryžiaus ir Ruano, kurios sukėlė didelį visuomenės ir automobilių gamintojų susidomėjimą. Prizus įteikė žiuri pagal surinktus pranešimus iš visų stebėtojų važiavusių kiekviename automobilyje. Nugalėtojais buvo paskelbti „Panhard“ ir „Peugeot“.

Šis įvykis buvo lenktynių keliais pradžia, tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių miestų. Šiame laikotarpyje atsirado daug taisyklių, egzistuojančių ir šiais laikais: atskiras automobilių startas, kontrolės punktai trasoje, kelio ženklai ir legendos, daugiausia žvyro dangos keliai, varžybos vyksta bet kokiu oru ir visais metų laikais. Trasose sutinkamos brastos ir siauros trasos atkarpos, praeinančios gyvenviečių gatvelėmis.

Marcel Renault 1903 m. lenktynėse Paryžius – Madridas

1895 m. birželį, pirmuoju iš didžiausių ralių tapo ralis Paryžius-Bordo-Paryžius, kurį laimėjo Emile Levasoras su Panhard. 1178 km distanciją jis įveikė per 48 val. 48 min., o vidutinis greitis siekė 24 km/h. Tiktai po aštuonerių metų, 1903 m. gegužę, lenktynėse Paryžius-Madridas, Fernandas Gabriel su automobiliu „Mors“, 550 km distanciją įveikė per 5 val. 15 min., o vidutinis greitis siekė 105 km/h. Greičiai išaugo tiek, kad tapo pavojingi žiūrovams ir kitiems eismo dalyviams, dėl to kilo daugybė avarijų, kuriose buvo daug nukentėjusiųjų. Prancūzijos valdžia nutraukė ir uždraudė ralio varžybas. Nuo to laiko lenktynės Europoje (išskyrus Italiją) turėjo būti rengiamos uždarose trasose. 1907 m., Anglijoje, buvo pastatytas pirmasis lenktynių trekas.

Italijoje lenktynės keliais prasidėjo nuo 1895 m. kai buvo važiuojama iš Turino į Astį ir atgal. Pirmosios tikrosios lenktynės įvyko 1897 m., išilgai Madžore ežero pakrantės iš Aronos į Stresą ir atgal. Tai tapo tradicinių lenktynių, tokių kaip „Targa Florio“ Sicilijoje (nuo 1906 m.) ir „Giro di Sicilia“ (1912 m.) pradžia, kurios tęsėsi iki pat Antrojo pasaulinio karo.

1900 m. balandį ir gegužę „Britų automobilių klubas“ („Karališkojo automobilių klubo“ pirmtakas) organizavo „Tūkstančio mylių važiavimą“, trukusį 15 dienų ir sujungusį didžiausius Didžiosios Britanijos miestus, populiarinant naują transporto rūšį. Renginyje dalyvavo 70 automobilių. Jiems teko įveikti 30 etapų, kurių ilgis nuo 69 iki 198 kilometrų, didžiausiu leistinu greičiu – 19 km/h, taip pat šešis specialius etapus (pakilimai į kalną ir greičio ruožai). Poilsio ir pertraukų metu automobiliai buvo demonstruojami visuomenei.

Vokietijoje pirmosios „Herkomer Trophy Trial“ varžybos įvyko 1905 m. Tai buvo 800 km distancija su kilimais į kalną ir greičio ruožais. Pirmaisiais metais galėjo dalyvauti tik „Gran Turismo“ klasės automobiliai. 1906 m. atsiradus tikroms lenktynėms nugalėtoju tapo Rudolfas Štiosas su automobiliu „Horch“.

1905 m. Prancūzijoje „L’Auto“ organizavo lenktynes „Coupe de l’Auto“. Tarp dalyvių buvo galima sutikti „Peugeot“, „Sizaire-Naudin“, „Isotta Fraschini“, „Bugatti Type 13“.

Tuo metu įvyko ir dvi labai ilgos distancijos lenktynės – Pekinas-Paryžius (1907 m.) ir Niujorkas-Paryžius (1908 m.). Pastarųjų maršrutas driekėsi per Japoniją ir Sibirą. Lenktynėse dalyvavo tik saujelė entuziastų, bet jau tada nugalėtojai pasižymėjo visomis šiuolaikinių ralistų savybėmis: kruopščiu pasiruošimu, mechanikos žiniomis, išradingumu, atkaklumu.

1902 metais Didžiojoje Britanijoje, „Škotijos automobilių klubas“ padėjo pagrindą kasmetinėms automobilių lenktynėms. 1908 m. „Karališkasis automobilių klubas“ surengė tarptautinį 2000 mylių važiavimą „Touring“ klasės automobiliais, o 1914 m. surengė lengvųjų automobilių važiavimą.

Karo metai

„Renault Nervasport“, 1935 m. nugalėjęs „Monte Karlo ralyje“

Pirmojo pasaulinio karo metais automobilių ralis nurimo. „Monte Karlo ralis“ nebuvo rengiamas iki 1924 m., bet nuo to laiko, išskyrus Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, tai kasmetinis renginys, kuris yra ir Pasaulio ralio čempionato etapas.

Trečiajame dešimtmetyje daugybė „Alpių ralio“ variacijų buvo rengiama Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje. Bene žymiausios tarp jų buvo „Alpenfahrt“ (Austrija), „Coppa delle Alpi“ (Italija) ir „Coupe Internationale des Alpes“ organizuojamos Italijos, Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos ir Prancūzijos automobilių klubų. Šie renginiai vykdavo nuo 1928 m. iki 1936 m., pritraukdavę dėmesį įtemptomis kovomis dėl „Glacier Cup“ apdovanojimo individualioje įskaitoje ir dėl „Alpine Cup“ – komandinėje įskaitoje. Dėl pastarojo apdovanojimo tarpusavyje varžėsi britų komandos – „Talbot“, „Riley“, „MG“ ir „Triumph“ ir neįtikėtinai stiprios ir gerai finansuojamos komandos iš hitlerinės Vokietijos – „Adler“, „Wanderer“ ir „Trumpf“.

1932 m. prancūzai pradėjo rengti savo ralį – „Rallye des Alpes Françaises“, kuris po antrojo pasaulinio karo buvo pervadintas į „Rallye International des Alpes“ (arba trumpiau „Coupe des Alpes“). Tarpukariu buvo pradėti rengti ir kiti svarbūs raliai, tokie kaip britų „RAC Rally“ (1932 m.) ir belgų Lježas-Roma-Lježas, oficialiai vadinamas „Le Marathon de la Route“ (1931 m.) – dvejos lenktynės radikaliai besiskiriančios tarpusavyje: pirmasis ralis – nuoseklus turas tarp miestų, pravažiuojant kurortus ir specialius ruožus; paskutinis – sunki trasa Europos kalnų keliais.

Pirmuoju Airijos raliu tapo „Ulster Motor Rally“ (1931 m.). Po keleto metų ralio formatas pasikeitė – atsirado 1000 mylių „Circuit of Ireland Rally“. Italijoje, Benito Musolinio valdžia propagavo ir išvystė visų rūšių autosportą, todėl po Pirmojo pasaulinio karo automobilių sportas greitai vystėsi, o 1927 m. pradėtos lenktynės „Mille Miglia“, kurių atstumas sudarė daugiau nei 1000 mylių, kurios driekėsi magistralėmis nuo Brešos iki Romos ir atgal. Šios lenktynės nepakitę išliko iki 1938 m.

1939 m. rugpjūtį Lježo ralis buvo paskutinis stambus renginys prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šiame ralyje nugalėjo belgas Ginetas Trasensteris su „Bugatti“ ir prancūzas Žanas Trevou su „Hotchkiss“.

Pokaris

Osmo Kalpala, tvarkantis savo automobilį „DKW“ 1956 m. „1000 ežerų ralyje“

Po karo ši sporto šaka ilgai neatsigavo, bet šeštasis dešimtmetis tapo ralio aukso amžiumi. Europoje, prie Monte Karlo, Prancūzijos ir Austrijos Alpių ralių prisijungė „Lisabonos ralis“ (Portugalija, 1947 m.), „Tulpių ralis“ (Nyderlandai, 1949 m.), „Vidurnakčio saulės ralis“ (Švedija, 1951 m. Dabar vadinamas „Švedijos raliu“), „1000 ežerų ralis“ (Suomija, 1951 m. Dabar vadinamas „Suomijos raliu“), taip pat „Akropolio ralis“ (Graikija, 1956 m.). Tarptautinė automobilių federacija (FIA) sukūrė Europos automobilių ralio čempionatą, susidedantį iš dešimties arba dvylikos etapų. 1958 m. prasidėjo pirmoji oficialiai pripažinta ralio serija Didžiojoje Britanijoje, pavadinta Didžiosios Britanijos ralio čempionatu.

Lenktynės jau nebuvo rengiamos bendro naudojimo keliais, išskyrus Italiją, kurioje tai uždrausta 1957 m., kai „Mille Miglia“ ralio metu įvyko rimta avarija.

Ralis ne Europoje

Kontrolinis punktas 1973 m. „Safario ralyje“

Lenktynės išpopuliarėjo ne vien tik Europos šalyse. Pietų Amerikoje buvo surengtos ilgiausios lenktynės, suskirstytos į dieninius etapus, bendras distancijos ilgis 8000-9500 km. 1940 m. pirmosiomis lenktynėmis tapo „Gran Premio del Norte“, kurios tęsėsi nuo Buenos Airių iki Limos ir atgal. Jose nugalėjo Chuanas Manuelis Fanchijas su perdarytu kupė „Chevrolet“. Šis renginys pakartotas 1947 m. , o 1948 m. surengtos dar ambicingesnės lenktynės „Gran Premio de la América del Sur“, kurios tęsėsi nuo Buenos Airių iki Karakaso (Venesuela). Šiose lenktynėse Ch. Fanchijas pateko į avariją, kurioje žuvo jo šturmanas. Po to, 1950 m., atsirado greita ir pavojinga „Carrera Panamericana“ trasa, kurios ilgis 3075 km. Ji prasidėjo nuo Gvatemalos iki JAV sienų, o lenktyniaujama buvo iki 1954 m.

1950 m. įvyko pirmosios „Méditerranée-le Cap“ lenktynės Afrikos žemyne, kurių ilgis 1600 km nuo Viduržemio jūros iki PAR. Šios lenktynės vyko iki 1961 m., kai dėl politinių aplinkybių buvo nutrauktos. 1953 m. Rytų Afrikoje įvyko ralis „Coronation Safari“, kuris vėliau pervadintas į „Safario ralį“ – tapusį vienu iš Pasaulio ralio čempionato etapu, po kurio sekė Maroko ir Dramblio Kaulo Kranto raliai. Tais pačiais metais startavo Australijos ralis „Redex Round Australia Trial“.

Septintajame dešimtmetyje Kanadoje prasidėjo vienas ilgiausių ir labiausiai varginantis ralis – „Shell 4000“. Be to, tai vienintelis FIA patvirtintas ralis Šiaurės Amerikoje.

Šių dienų ralis

Juuso Pykälistö su „Peugeot 206 WRC“, 2003 m. „Švedijos ralyje“

Šeštajame dešimtmetyje ralis labai išpopuliarėjo Švedijoje ir Suomijoje. Viena to priežasčių – greičio ruožai, kurie driekėsi žvyrkeliais ir negyvenamomis teritorijomis, o laikas matuojamas kiekviename ruože atskirai. Tokia idėja išplito ir kitose valstybėse.

Lježo ralis vienu iš labiausiai bekompromisių ir pavojingiausių ralių buvo iki pat 1964 m. Iki to meto į jo sudėtį pateko Jugoslavijos ir Bulgarijos dykumų keliai, o trasos sudėtingumas tapo tiesiog neįveikiamas. Ralis The Coupe des Alpes tęsėsi iki pat 1973 m., kai prancūzų valdžia nusprendė panaikinti prezentacinį Tour de Corse etapą Pasaulio ralio čempionate.

Jaris-Matis Latvala 2007 m. Velso ralyje

Didžiosios Britanijos ralis oficialiomis tarptautinėmis varžybomis tapo 1951 m., bet valstybės įstatymai draudė lenktynes bendro naudojimo keliais. Tai reiškė, kad varžybos buvo labai ribotos ir nepatrauklios nei žiūrovams nei dalyviams. 1961 m. Jack Kemsley sugebėjo įtikinti Miškininkystės komisiją, kad ši atidarytų šimtus kilometrų gerų, vingiuotų žvyrkelių, kurių dėka varžybos tapo vienu sunkiausių ir populiariausių Pasaulio ralio čempionato etapu. Dabar jis vadinamas Velso raliu.

Nuo to laiko varžybų formatas mažai kuo pasikeitė. Vis didėjančios išlaidos varžybų organizavimui, saugai ir kitiem reikalam sutrumpino lenktynių distanciją, etapų skaičių ir naktinių greičio ruožų kiekį. Ralis iš tiesų tapo tarptautine sporto šaka.

Ralio automobilio raida

Timo Makineno „Mini Cooper S“. „Mini“ „Monte Karlo ralį“ laimėjo 1964, 1965 ir 1967 metais

Pagrindiniai to laikotarpio pakitimai atsispindėjo automobiliuose bei sporto profesionalume ir kemercializacijoje. Nuo pat pradžių automobilių gamintojai dalyvavo lenktynėse, o 1973 m. Tarptautinė automobilių federacija surengė Pasaulio ralio čempionatą gamintojams.

Iki Antrojo pasaulinio karo lenktynėse dalyvavo išskirtinai standartiniai arba beveik standartiniai automobiliai, nors buvo ir išimčių – retas „Ford V8“, sukurtas rumunų, specialiai 1936 metų „Monte Karlo raliui“. Automobiliuose buvo modernizuojamas tik valdymas, stabdymo sistema ir važiuoklė. Tai mažino išlaidas ir suteikė galimybę didesniam dalyvių skaičiui dalyvauti lenktynėse.

„Lancia Stratos HF“ Pasaulio ralio čempionatą laimėjo 1974, 1975 ir 1976 metais

Kylant visuomeniniam interesui automobilių gamintojai pradėjo kurti specialius automobilių modelius. 1962 m. „British Motor Corporation“ pristatė „Mini Cooper“, o 1963 m. jo įpėdinį „Mini Cooper S“. Tuoj po šio pristatymo britų „Ford“ filialas pasamdė „Lotus“, kad ši sukurtų aukščiausios kokybės šeimyninio automobilio „Ford Cortina“ versiją, o 1968 m. pristatė „Escort Twin Cam“ – vieną iš sėkmingiausių tos epochos ralio automobilių. Neatsilikdama nuo konkurentų „Abarth“ sukūrė patobulintas „Fiat 124“ ir „Fiat 131“ versijas.

Nedidelėje sportinių automobilių gamykloje „Alpine“, „Renault“ užsakė perdaryti kupė „Alpine A110“ į ralio automobilį, taip pat nusamdė kvalifikuotų vairuotojų komandą. Po to, 1974 m., atsirado „Lancia Stratos“ – pirmasis automobilis, kuris nuo pat pradžių buvo projektuojamas ralio varžyboms. Gamintojai apėjo FISA (Tuo metu taip vadinosi FIA) taisykles, surinkdami tam tikrą kiekį automobilių skirtų kasdieniniam važinėjimui.

„B grupės“ „Audi Quattro“

B grupės „Lancia Delta S4“

1980 m. vokiečių automobilių gamintojas „Audi“, tuo metu dar nežinomas ralyje, pristatė gana didelių gabaritų ir sunkią šeimyninio kupė versiją keturiais varomaisiais ratais, bei penkių cilindrų, turbininiu varikliu, kurio darbinis tūris – 2,1 l. Taip atsirado „Audi Quattro“. Tarptautinės taisyklės draudė visų varančiųjų ratų važiuoklę, bet FISA sutiko pakeisti taisykles. „Quattro“ pradėjo skinti pergales sniego, ledo ir žvyro trasose, o 1983 m. Hanu Mikolai suteikė Pasaulio ralio čempiono vardą. Kiti gamintojai negalėjo sudaryti konkurencijos neturėdami automobilių keturiais varomaisiais ratais, todėl FISA buvo priversta keisti taisykles ir sukurti atskirą „B grupę“. Joje buvo leidžiama kurkas dagiau modifikuoti automobilius ir tokiu būdu atsirado lenktyninių superautomobilių karta, su palengvintu karkasu, visais varomaisiais ratais ir galia siekiančia 600 AG (450 kW). Tarp šių automobilių žinomiausi buvo „Peugeot 205 T16“, „Renault 5 Turbo“, „Audi Sport Quattro S1“ ir „Lancia Delta S4“.

Tai truko neilgai. 1985 m. „Korsikos ralyje“ žuvo Atilio Betega. 1986 m. „Portugalijos ralio“ metu žuvo keturi žiūrovai, o po to gegužės mėn. vykusiame „Korsikos ralyje“ ralyje „Lancia“ pilotas Henris Taivonenas nusirito nuo kalnų kelio ir sudegė automobilyje kartu su šturmanu Sergio Cresto. Po šio įvykio FISA iškart pakeitė taisykles: po 1987 m. lenktynės vyko tik „A grupėje“, kurioje automobiliai buvo artimi serijiniams modeliams. Vienu iš žymiausių to meto automobilių buvo „Lancia Delta Integrale“, kuri ralio pasaulyje dominavo 1987–1992 metais ir šešis kartus iš eilės nugalėjo Pasaulio ralio čempionate. Šis pasiekimas iki šiol nėra pagerintas.

Pilotai

Prancūzas Sebastienas Loebas – tituluočiausias ralistas istorijoje tapęs 9 kart Pasaulio čempionu (2004-2012 metais)

Dauguma šeštojo dešimtmečio pilotų buvo mėgėjai, kurie buvo mažai arba visai neapmokami, savo išlaidas padengiantys priziniais fondais. 1960 m. pasirodė pirmosios „superžvaigždės“ (kurioms buvo pilnai apmokamos lenktynės) – viena iš jų buvo švedas Erikas Karlsonas vairavęs „Saab“.

1960 m. „British Motor Company“ varžybų vadovas Stuart Turner nusamdė drąsius ir talentingus suomius, žinias kaupusius savoje šalyje esančiose sudėtingose žvyro ir sniego trasose. Taip atsirado profesionalūs lenktynininkai. Raliui plintant po visą pasaulį į skandinavų vairuotojus pradėjo lygiuotis lenktyniniai iš Italijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir kitų valstybių. Šiandien pasaulio čempionu gali būti bet kurios pilietybės lenktynininkas.

Ralio tipai

Chrisas Atkinsonas greičio ruože su „Subaru Impreza WRC“

Automobilių ralis skirstomas į du pagrindinius tipus: ralis specialiose trasose ir ralis bendrojo naudojimo keliais. Pradedant septintuoju dešimtmečiu lenktynės specialiomis trasomis tapo profesionalia sporto kryptimi. Jos vyksta specialiuose keliuose, kurie atskirti nuo bendrojo eismo. Tokie keliai gali būti asfaltuoti kalnų viršukeliai, sudėtingi miško keliai, sniego ir ledo trasos, bei karštos dykumos. Kvapą gniaužiančios ir nenuspėjamos lenktynės, taip pat lenktyninių automobilių panašumas į serijinius modelius didina visuomenės susidomėjimą, ypač Europoje, Azijoje ir Okeanijoje.

Ralis vykstantis bendro naudojimo keliais atsirado anksčiau ir buvo rengiamas įprastais keliais, o svarbiausias kriterijus ne greitis, bet susirašymo ir navigacijos tikslumas ir automobilio patikimumas ilgose ir sudėtingose distancijose. Šiandien tokios varžybos paprastai vyksta mėgėjų klasėje.

Varžybų eiga

François Duval „Vokietijos ralyje“

Ralis yra unikalus vietos parinkimo ir varžybų laiko atžvilgiu. Važiuojama bet kokiomis dangomis ir sąlygomis: asfaltas, žvyras, sniegas ir ledas, o kartais ir visos dangos kartu vienose lenktynėse. Lenktynės vyksta bet kuriuo metų laiku, bet kokiomis klimatinėmis sąlygomis, todėl ralistai turi būti tikri asai. Dėl to, kad vairuotojai nežino kas jų laukia priekyje, dėl prastesnio sukibimo su gruntine danga, dėl lenktyninio automobilio savybių lenktyniniai daro žymiai daugiau klaidų, nei žiedinių lenktynių vairuotojai.

Tipinės lenktynės susideda iš greičio ruožų (iki 50 km), kuriuose vyksta kova, ir „pervažiavimų“, kuriuose automobiliai pasiekia kitą greičio ruožą. Tuo ir skiriasi ralio automobiliai nuo kitų automobilių – pasiekdami kitą greičio ruožą jie važiuoja kartu su kitais eismo dalyviais, laikydamiesi visų kelių eismo taisyklių. Kai kuriose lenktynėse rengiamas specialus greičio ruožas, kuriame paraleliai lenktyniauja iškart du automobiliai (pats greičio ruožas yra neilgas ir telpantis futbolo stadione). Šie etapai vis labiau populiarėja tarp varžybų organizatorių. Nugalėtoju tampa tas, kuris parodo mažiausią suminį specialaus ir greičio ruožų laiką.

Šturmanai ir stenogramos

Greičio ruožo stenograma

Stenograma yra unikali ir svarbi ralio dalis. Stenogramose smulkiai aprašytas maršrutas, o tai vairuotojui leidžia iš anksto pasiruošti būsimam posūkiui ar tramplinui.

Daugelyje ralių, tarp jų ir Pasaulio ralio čempionate, vairuotojam leidžiama iš anksto susipažinti su trasa tam, kad susirašyti stenogramą. Susipažinimo metu vairuotojas diktuoja šturmanui informaciją apie posūkius ir kitas kelio sąlygas, kurios surašomos stenogramoje. Lenktynių metu ši informacija suteikiama vairuotojui tam, kad trasa būtų įveikiama kiek įmanoma greičiau.

Kituose raliuose organizatorius duoda išlanksto sudarytas stenogramas, o susipažinimas su trasa yra draudžiamas. Šie užrašai paprastai sudaromi pagal iš anksto numatytą formatą, o šturmanas vėliau gali pridėti savo komentarus. Tokia sistema naudojama daugelyje Šiaurės Amerikos ralių dėl laiko stokos ir riboto biudžeto.

Anksčiau išankstinis susipažinimas su trasa taip pat buvo draudžiamas, šturmanai turėdavo naudotis organizatorių išduotais žemėlapiais. Tikslus maršrutas nebuvo viešinamas iki pat lenktynių dienos. Šiuolaikinėse lenktynėse pasiruošimas ir išankstinė žvalgyba atliekama kruopščiai, o tai lemia išaugusi konkurencija. Stenograma padeda vairuotojui susiplanuoti maršrutą taip, kad etapas būtų įveiktas maksimaliai greitai ir saugiai.

Ralis Lietuvoje

Automobilių ralio varžybos vyko Lietuvoje dar 4-ajame XX a dešimtmetyje. Tarybiniu laikotarpiu ralis taip pat buvo populiarus. Po nepriklausomybės atgavimo, Lietuvos automobilių ralio čempionatas vyksta kasmet be pertraukų. Paskutiniojo dešimtmečio pradžioje buvo toliau rungyniaujama tarybiniais VAZ automobiliais, vėliau atsirado pasaulinės klasės automobilių. XXI a antrajame dešimtmetyje ralio varžybos pasiekė tarptautinius standartus, imta rengti bendrus tarptautinius realio etapus su Latvija, Lenkija ir Baltarusija. 2014 m. Lietuvoje vyko vienas iš Pasaulio ralio čempionato etapų.

Nuorodos

• FIA Tarptautinė automobilių federacija
• World Rally Championship Pasaulio ralio čempionatas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.