Bernardas Kodatis
Bernardas Kodatis | |
---|---|
Gimė | 1879 m. birželio 18 d. Potsdame |
Mirė | 1957 m. liepos 5 d. (78 metai) Čikagoje |
Tėvai | |
Sutuoktinis (-ė) | Viktorija Gruzdytė-Kadatienė |
Veikla | Lietuvos astronomas |
Bernardas Kodatis (taip pat galima rasti vartojant: Kodaitis, Kadatis, Kadata) (1879 m. birželio 18 d. Potsdame – 1957 m. liepos 5 d. Čikagoje) – Lietuvos astronomas, geodezininkas, pedagogas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė suvokietėjusioje (motina vokietė), lietuviškai nekalbėjusioje šeimoje. Gimnazijoje draugų ne kartą pajuoktas dėl nevokiškai skambančios pavardės, pasiguodė dėdei dailininkui, kuris išaiškino jo lietuvišką kilmę. „Atsivertęs“ lietuviu pradėjo domėtis Lietuva, užmezgė ryšius su Berlyno lietuvių draugija, įsikūrusia 1905 m., kurioje nuolat vedė vakarinius kursus, ir su laiškanešiu Pozingeriu, kuris studijavo lietuvių kalbą. Atvykęs 1907 m. į Lietuvą pateko į lietuviškumo centrą Vilniuje, gyveno P. Bugailiškio šeimoje Pohuliankos gatvėje. Vėliau vedė O. Bugailiškienės seserį Viktoriją.
Baigė Berlyno universitetą, 1918 m. jame apgynė daktaro disertaciją. Įsijungė į Mažosios Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdį, bet, gelbėdamasis nuo vokiečių policijos, 1919 m. atsisakė Vokietijos pilietybės ir apsigyveno Kaune. 1919–1922 m. Švietimo ministerijos aukštojo mokslo departamento vicedirektorius. 1920–1922 m. Aukštųjų kursų lektorius. 1922–1940 m. Kauno universiteto docentas, profesorius. 1923 m. vienas Klaipėdos krašto vaduotojų, Klaipėdos sukilimo organizatorių.
1929 m. įkūrė Kauno observatoriją Linksmakalnyje ir jai vadovavo. Be to, buvo Pabaltijo geodezinės komisijos, jungusios 10 valstybių, bendradarbis, Lietuvos 1-os eilės trianguliacijos astronomas. Nuo 1941 m. Vilniaus universiteto profesorius ir observatorijos direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vakarus; iš pradžių gyveno Vakarų Vokietijoje, 1951 m. persikėlė į JAV. [1]
Paskelbė straipsnių iš astronomijos ir geodezijos žurnaluose „Kosmos“, „Kultūra“, laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ ir kt.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Peliksas Bugailiškis. Gyvenimo vieškeliais, Šiaulių Aušros muziejus, 1994 m., p. 218