Determinizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Determinizmas – filosofinė nuostata, teigianti, kad kiekvienas įvykis pasaulyje, įskaitant žmonių mintis, pasirinkimus ir veiksmus, yra iš anksto nulemtas kitų susijusių įvykių ir jų grandinių.

Rūšys

Pasak sunkaus determinizmo, viskas, kas nutinka, privalo nutikti, taigi visi įvykiai yra priversti nutikti, todėl laisva valia neegzistuoja. Lengvas determinizmas teigia, kad laisva valia ir determinizmas yra sutaikomi. Lengvieji deterministai taip pat mano, kad viskas, kas nutinka, nutikti privalo. Vienas iš tokių nutikimų yra norai. Tai reiškia, kad mes negalime norėti kitų dalykų negu norime. Bet už tai mes galime daryti tai, ką norime, o tai, anot lengvojo determinizmo, ir yra laisva valia.

Priežasties determinizmas yra idėja, kad kiekvienas įvykis yra nulemtas prieš tai įvykusių įvykių ir aplinkybių kartu su gamtos dėsniais. Tai reiškia, kad neegzistuoja jokie atsitiktinumai, atsitiktinumo įspūdis gali susidaryti tik dėl žinių apie įvykį nulėmusias priežastis trūkumo.

Loginis determinizmas teigia, kad visi teiginiai apie praeitį, dabartį ir ateitį yra arba tiesa, arba melas. Šiame kontekste laisvos valios problema yra tokia: kaip pasirinkimai gali būti laisvi, kai tavo ateities veiksmai jau dabar yra determinuoti kaip tiesa arba melas?

Biologinis determinizmas yra idėja, kad visas mūsų elgesys, nuomonės ir troškimai yra užfiksuoti mūsų genetiniame kode. Pavyzdžiui, kai kurie mokslininkai mano, kad priklausomybės problema yra iš esmės genetinė.

Taip pat egzistuoja teologinis determinizmas. Jei Dievas iš anksto žino viską, kas bus ir ką mes darysime, kaip mes galime laisva valia daryti sprendimus?

Kai kurie deterministai mano, kad determinizmas nusako tik materialių daiktų sąveiką, bet neliečia sąmoningų būtybių protų ir sielų. Taip manantys deterministai taip pat turi užsiimti dualistinę poziciją sąmonės filosofijoje - tikėti, kad protas nepriklauso materialiam pasauliui, o yra kito tipo materija. Tiesa, galima manyti, kad sielos taip pat veikia pagal deterministinius dėsnius.

Kritika

Determinizmas ir fizika

Vienas gramas urano izotopo U-238 (dažnai pasitaikanti radioaktyvi medžiaga) turi apie 2.5 x 10²¹ atomų. Pasak visų mokslui žinomų testų, visi šie atomai yra identiški. Maždaug 12600 kartų per sekundę vienas iš atomų tame grame skyla, atiduodamas alpha dalelę. Skilimas nepriklauso nuo jokio išorinio poveikio ir iki šių dienų jokia fizikos teorija negali nuspėti, kada bet kuris iš atomų skils. Kai kurių rūšių determinizmas reikalautų, kad kiekviename urano atome būtų koks nors vidinis laikrodis, kuris nustatytų tikslų skilimo laiką, bet kol kas nieko panašaus nėra rasta.

Radiacija gali sukelti vėžį. Tai įvyksta, kai konkreti alpha dalelė sukelia tam tikrus cheminius procesus ląstelėje, kurie sukelia mutaciją. Tokiu atveju konkretus skilimo, kuris sukelia mirtiną mutaciją, konkretus laikas yra svarbus. Jei tokie tik tikimybėmis nuspėjami įvykiai gali turėti įtakos makro pasaulio įvykiams (pvz., dėl radiacijos sukelto vėžio miršta žmogus, kuris būtų buvęs istoriškai svarbus), tai galima manyti, kad istorijos eiga nėra determinuota nuo laiko pradžios.

Panašių prieštaravimų determinizmui iškelia ir kvantinė mechanika, kurioje veikia Heizenbergo neapibrėžtumo principas.

Pirmoji priežastis

Tarkime, kad visi įvykiai yra sukelti prieš tai įvykusių įvykių. Įvykis A_N yra sukeltas įvykio A_N-1, o šį sukėlė A_N-2 ir taip toliau. Atrodo akivaizdu, kad tuomet vienas iš šių variantų privalo būti teisingas:

1. Egzistuoja įvykis A₀, iki kurio nebuvo įvykęs joks kitas įvykis, kuris būtų galėjęs jį sukelti.
2. Nėra tokio įvykio A₀, prieš kurį nebūtų nutikęs joks kitas įvykis, kas reikštų, jog egzistuoja begalinė serija tarpusavy susijusių įvykių. Bet kas tuomet sukėlė visą tą seriją? Juk pati serija, išeitų, irgi yra įvykis.

Atrodo, kad kažkas yra negerai su pradine prielaida. Reikia pripažinti, kad yra bent viena išimtis - pirmas įvykis (arba begalinės įvykių serijos sukūrimas), kuris nėra sukeltas jokio kito įvykio. Kita galimybė yra sakyti, kad po paskutinio įvykio vėl įvyksta pirmas įvykis ir taip viskas eina ratu. Pavyzdžiui, jei laikytume didįjį sprogimą pirmuoju įvykiu, paskutinis įvykis būtų visatos pabaiga ir iškart po jos visatos istorija prasidėtų iš naujo. Tai būtų begalinis ratas, neturintis jokios tikros pradžios ar pabaigos. Tokia teorija pašalintų pirmojo įvykio būtinybę, bet nepaaiškintų, kodėl laikas turėtų eiti ratu. Kita šios teorijos problema yra ta, kad begalinis skaičius įvykių, įvykusių prieš bet kokį konkretų įvykį, paverstų tą konkretų įvykį neįmanomu. Jei praeityje buvo begalybė dienų, kaip galėjo išaušti šiandiena?