Ikikolumbinės kelionės į Ameriką

Ikikolumbinės kelionės į Ameriką – hipotetinės kelionės į Amerikos žemyną nuo to laiko, kai jis buvo apgyvendintas indėnų, iki Kristupo Kolumbo ekspedicijos pasirodymo Karibuose 1492 m.

Dauguma tokių hipotetinių kelionių yra grindžiama lyginant skirtingas kultūras, kurios galbūt galėjusios turėti kontaktų, interpretuojant keliautojų liudijimus, indėnų mitologiją, archeologinius radinius.

Vikingų kelionė

Vikingų kelionės

Vienintelis tikrai žinomas ikikolumbinis kontaktas su Amerika, tai vikingų kelionės į šiaurės rytines Amerikos pakrantes. XI a. pr. skandinavai pasiekė Niufaundlandą ir kitas rytų Kanados žemes, kurias pavadino Vinlandu. Jiems priskiriama L’Anse aux Meadows archeologinė gyvenvietė, kuri, kaip manoma, buvo prekybos centras tarp vikingų ir indėnų. Apie šį apsilankymą byloja grenlandų ir inuitų legendos. Tačiau dažnai spekuliuojama, kad pavieniai vikingai ar jų grupės galėjusios patraukti tolyn į pietus ir galėjusios prisidėti prie indėnų kultūrų technologinio suklestėjimo. Tam įrodyti dažniausiai pasitelkiamos savaip interpretuotos indėnų legendos (pvz., legenda apie Kecalkoatlį) apie baltąjį dievą iš šiaurės (arba rytų), kuris išmokęs indėnus įvairių technologinių žinių ir išvykęs su pažadu sugrįžti. Kartais bandoma įrodyti, kad įvairūs senovės indėnų simboliai yra runos, ar kad dalis indėnų kalbų žodžių, dievybių yra normaniškos kilmės.

Polineziečiai

Polineziečiai savo kanojomis plaukiojo po visą Ramųjį vandenyną

Dar viena, bent kol kas plačiai diskutuotina teorija yra, jog Ameriką galėję pasiekti polineziečiai. IV-XIII a. polineziečiai su savo kanojomis pasiekė ir apgyvendino daugelį Okeanijos salų, tarp jų ir tokias nutolusias kaip Havajai ar Velykų sala. Labai tikėtina, kad jie galėję pasiekti ir Pietų Amerikos krantus. Ši teorija daugiausia grindžiama radiniais: Kuko salose rasta batatų (kurie kilę iš Amerikos) liekanų iš maždaug XI a., be to, yra žinoma, kad polineziečiai augino batatus dar prieš pasirodant europiečiams Okeanijoje. Ilgai manyta, kad vištas į Ameriką įvežė europiečiai, tačiau Čilėje, Arauko regione rasta vietinės araukanų veislės vištų kaulų, kurie ten atsidūrė pora šimtų metų anksčiau negu atvyko pirmi europiečiai. Todėl tikėtina, kad araukanų veislės vištos yra atgabentos polineziečių (tiesa, genetiniai tyrimai to nepatvirtino). Iš spekuliatyvių teorijų galima išskirti polineziečių ir Andų tautų tikėjimų gretinimą: pvz., polineziečių mitologijoje tiki yra laikomas pirmuoju žmogumi, žmonijos pradininku. Tuo tarpų inkų mitologijoje pradininku laikomas Kon Tikis Virakoča. Tiesa, dažniau teigiama, kad būtent indėnai davę pradžią Polinezijos kultūroms, be to, abiem kultūroms būdinga panaši monumentalioji architektūra. Tą savo kelione nendriniu plaustu Kon-Tiki bandė įrodyti norvegų keliautojas Turas Hejerdalas. Jis, be to, rėmėsi legenda, jog inkų valdovas Tupakas Jupankis leidęsis į ilgą kelionę jūra ir pasiekęs nežinomas salas.

Kitos teorijos

Olmekų skulptūra, kurioje įžvelgiama afrikietiškų bruožų

Visos kitos teorijos apie galimą ikikolumbinį Amerikos atradimą vertinamos skeptiškai.

• Tyrinėjant egiptiečių šventikės Henut Taui mumiją rasta kokaino ir tabako pėdsakų. Paprastai laikoma, kad šios medžiagos Senąjį Pasaulį pasiekė tik po Kolumbo kelionės. Galbūt tai galėjusios būti jau išnykusios Senajame Pasaulyje augusios šių medžiagų turinčios rūšys. Bet kokiu atveju, tai nelaikoma įtikinančiu įrodymu, kad egiptiečiai galėję pasiekti Ameriką.

• Pasakojamos legendos, kad Kolumbas dar prieš išvykdamas į savo pirmąją ekspediciją jau buvo pasiekęs Ameriką arba apie ją žinojo iš kitų keliautojų. Dažniausiai šių legendų centru yra Bristolis, mat jame Kolumbas lankėsi 1476 m. Bartolomė de las Kasas rašo, kad Kolumbas 1477 m. praplaukęs pro Tulės salą. 1492 m. iš Bristolio savo ekspediciją į Ameriką pradėjo Džonas Kabotas. 1498 m. pirklys Džonas Dėjus laiške rašė, kad žemes, kurias atrado Kabotas jau buvo pasiekęs kitas keliautojas, „kuris vėliau atrado Braziliją“. Paminėtina tai, kad airių legendose Brazilija vadinta mitinė sala kažkur Atlanto vandenyne. Panašių legendų rasta rinkinyje apie Amerikos užkariavimus General y natural historia de las Indias. Ten pasakojama apie ispanų jūrininką Alonsą Sančesą, kuris prekiavęs tarp Ispanijos, Madeiros ir Anglijos. Vienos kelionių metu jis buvęs nublokštas į vakarus ir po kelių savaičių pasiekęs nematytus kraštus, kur gyvena laukiniai žmonės. Su jų pagalba jis apsirūpinęs ir grįžęs namo. Rašoma, kad Sančesas vėliau sutikęs Kolumbą ir jam nupasakojęs šią kelionę. Tačiau jokių ankstesnių šaltinių apie Alonsą Sančesą nėra žinoma, ir dažnai manoma, kad tai Kolumbo priešininkų sukurta legenda, norint sumažinti jo nuopelnus. Ferdinandas Kolumbas mini, kad jo tėvas Golvėjuje matęs du sušalusius negyvų, keistai atrodančių žmonių kūnus luote (galbūt paklydę inuitai).

• Kita istorija byloja, kad 1473–1476 m. jungtinė portugalų-danų ekspedicija (vedama Didriko Piningo, Žuano Vaz Korte-Realio ir Jono Skalvijaus) buvo pasiekusi Niufaundlandą (Bakalau žemę). Yra žinoma apie Danijos ir Portugalijos finansuotą ekspediciją į Islandiją, iš jos keliautojai galimai pasiekę Grenlandiją. Tačiau jokių detalesnių įrodymų nei apie kelionę, nei apie galimus atradimus nerasta.

• Pora legendų pasakoja, kad Ameriką galėję atrasti britai. Žymiausia legenda yra apie airį Šv. Brendaną, gyvenusį VI a., kuris ieškodamas Rojaus 7 metus klajojęs po Atlanto vandenyną, matęs „krištolo kalnus“, „pragaro upes“, jūrų pabaisas, keistus žmones. Nors paprastai tai laikoma legenda ar religine alegorija, yra teigiančių, kad Brendanas iš tiesų pasiekęs Ameriką, o vėliau rankraštis apie šią istoriją įkvėpęs Bristolyje besilankiusį Kolumbą. Velsiečių legenda pasakoja apie princą Madoką, kuris 1170 m. išvykęs jūra į vakarus ir pasiekęs dabartinės JAV rytinius krantus, kur įkūręs koloniją.

• Spekuliuojama apie galimus Antikinės civilizacijos kontaktus su Amerika. Bene žymiausias atvejis buvo kapavietėje rasta romėniška, barzdoto, europietiškų bruožų žmogaus skulptūros galva senoviniame Kalistlahuakos mieste, Tolukos slėnyje, Meksikoje. Tyrimais nustatyta, kad ji iš tiesų ikikolonijinės kilmės. Tačiau manoma, kad tai galėjęs būti archeologų pokštas arba galbūt konkistos laikais patekusi ispanų atgabenta skulptūra, vėliau indėnų panaudota kaip įkapės. Taip pat pranešama apie rastą keramiką, primenančia graikišką, romėnų monetas, tačiau tai būna arba klastotės, arba daiktai, pamesti konkistos metu. Spekuliuojama ir apie Bet Kryko oloje rastą užrašą, kuris primena hebrajų raštą.

Zuniai savo kultūra, kalba ir buožais skiriasi nuo kitų indėnų

• Kita teorija byloja, kad afrikiečiai galėję pasiekti Ameriką anksčiau negu Kolumbas. Tam įrodyti dažniausiai pasitelkiamas olmekų galvų skulptūrų bruožų panašumas į afrikietiškus. Taip pat remiamasi legenda, pasak kurios 1311 m. iš Malio imperijos išplaukusi ekspedicija buvo nunešta į vakarus ir atradusi naujas žemes. Ten vėliau išvykęs ir Malio princas Abu Bakras II. Šią istoriją aprašęs arabų istorikas Čihabas al Umaris.

• Dalis tyrinėtojų spėja, kad olmekų civilizacijos suklestėjimą nulėmė atvykę kinų pabėgėliai iš Šangų dinastijos. Remiamasi olmekų skulptūrų ir rašto ženklų interpretacijomis. V a. budistų vienuolių kelionės aprašymuose minima nežinoma žemė rytuose Fusang. Britų rašytojas Gavin Menzies teigia, kad Ameriką 1421 m. galėjęs pasiekti žymus kinų jūrininkas Dženg He.

• Su hipotetiniu japonų atvykimu į Ameriką siejama Valdivijos kultūros keramika, primenanti japoniškąją bei izoliuotos zunių kalbos (Naujoji Meksika) ypatumai, primenantys japonų kalbą, zunių kultūriniai, genetiniai skirtumai nuo aplinkinių tautų.