Nina Simone

Nina Simone angl. Eunice Kathleen Waymon
Nina Simone koncerto metu Prancūzijoje (1982).
Gimė	1933 m. vasario 21 d.
Mirė	2003 m. balandžio 21 d. (70 metų)
Veikla	penkiolika kartų Grammy apdovanojimams nominuota amerikiečių atlikėja, dainų autorė, aranžuotoja ir žmogaus teisių judėjimo veikėja.

Eunice Kathleen Waymon (geriau žinoma sceniniu vardu Nina Simone 1933 m. vasario 21 d. – 2003 m. balandžio 21 d.) – penkiolika kartų Grammy apdovanojimams nominuota amerikiečių atlikėja, dainų autorė, aranžuotoja ir žmogaus teisių judėjimo veikėja. Nors pati ji nemėgo būti priskiriama kokiam nors žanrui, Simone dažniausiai vadinama džiazo atlikėja.

Pradžioje Simone norėjo tapti klasikinės muzikos pianiste, tačiau jos muzika apėmė eklektišką muzikos stilių įvairovę: džiazą, soul, folk, R&B, gospel ir pop muziką. Jos vokalinis stilius pasižymi jausmingumu, balso vibracija ir neįprastai žemu diapazonu (tarp alto ir tenoro, o kartais net baritono). Ji skyrė daug dėmesio muzikinei emocijų išraiškai. Per vieną albumą ar koncertą Simone nuotaikos svyruodavo nuo ekstatiškos laimės iki tragiškos melancholijos. Tokie svyravimai apibūdino jos pačios asmenybę ir asmeninį gyvenimą, paženklintą maniakinės depresijos. Liga jai buvo diagnozuota septintojo dešimtmečio viduryje, bet laikoma paslaptyje iki pat 2004-ųjų, po dainininkės mirties.

Nina Simone įrašė daugiau kaip 40 albumų – įrašų studijoje ir gyvo garso pasirodymų. Daugiausia jų išleista tarp 1958 (jos debiuto su „Little Girl Blue“ (liet. „Maža liūdna mergaitė“)) ir 1974 metų. Geriausiai žinomos jos dainos yra „My Baby Just Cares For Me“, „I Put a Spell on You“, „I Loves You Porgy“, „Feeling Good“, „Don't Let Me Be Misunderstood“, „Sinnerman“, „To Be Young, Gifted and Black“, „Strange Fruit“, „Ain't Got No/I Got Life“ ir „I Want a Little Sugar in My Bowl“.

Ninos Simone muzika padarė didelę ir išliekančią įtaką populiariajai kultūrai. Ne vienas žymus šiuolaikinis atlikėjas mini ją kaip svarbią savo kūrybos įkvėpėją (tarp jų – Mary J. Blige, Elkie Brooks, Alicia Keys, Jeff Buckley, John Legend, Lauryn Hill ir Peter Gabriel). Nemažai hip-hopo ir kitos moderniosios muzikos kūrėjų naudoja Simone dainų fragmentus savo darbams. Daug Simone dainų yra tapusios filmų garso takeliais, pavyzdžiui, „The Big Lebowski“ (liet. „Didysis Lebovskis“) (1998), „The Thomas Crown Affair“ („Tomo Krauno Afera“) (1999) ir „Sex and the City“ („Seksas ir miestas“) (2008).

Biografija

Jaunystė

Eunice Kathleen Waymon gimė JAV Šiaurės Karolinos valstijoje, aštuonių vaikų šeimoje. Groti pianinu ji pradėjo savo miestelio bažnyčioje ir iš karto pasirodė esanti labai talentinga. Debiutinį koncertą, klasikinės muzikos pianinui rečitalį, ji sugrojo būdama vos dešimties. Koncerto metu jos tėvams buvo liepta pasitraukti iš pirmosios eilės į galą ir užleisti vietą baltiesiems. Simone atsisakė groti, kol jos tėvai nebus sugrąžinti į savo vietas pirmojoje eilėje. Šis incidentas prisidėjo prie to, kad šeštuoju ir septintuoju dešimtmečiais ji įsitraukė į JAV žmogaus teisų judėjimą. Simone motina Mary Kate Wymon buvo griežta metodistų dvasininkė; tėvas John Divine Waymon – stalius ir priebėgomis kirpėjas, kentėjęs dėl labai silpnos sveikatos. Ponia Waymon dirbo tarnaite, ir jos darbdavys, išgirdęs apie Ninos talentą, apmokėjo mergaitės pianino pamokas. Galiausiai buvo įsteigtas vietinis fondas, kuris rinko lėšas Eunice baigti mokslus. Būdama septyniolikos, Simone persikėlė į Filadelfiją Pensilvanijos valstijoje, kur davė pianino ir pritariamojo dainavimo pamokas, kad galėtų susimokėti už savo pačios studijas vienoje geriausių JAV ir pasaulyje Juilliard muzikos mokykloje Niujorke. Ji bandė įstoti mokytis garsiame Curtis institute, bet nebuvo priimta. Ninos įsitikinimu, taip atsitiko todėl, kad buvo juodaodė ir moteris. Tai dar labiau paaitrino jos neapykantą įsišaknijusiam ir įteisintam rasizmui, kuris tuo metu buvo paplitęs Jungtinėse Valstijose.

Ankstyva sėkmė (1954-1959)

Kad galėtų susimokėti už mokslus, Simone grodavo viename Atlantic Sičio bare. Jo savininkas jai liepė ne tik groti, bet ir dainuoti, jei nori darbo. Taigi, 1954 metais Eunice susigalvojo Ninos Simone sceninį vardą, nenorėdama, kad motina sužinotų ją grojant „velnio muziką“. „Nina“ kilo nuo ispaniško žodžio „niña“, „mergaitė“, kaip ją praminė vaikinas, o „Simone“ – kaip prancūzų aktorė Simone Signoret, kurią buvo mačiusi viename filme. Bare Nina grodavo ir dainuodavo džiazo, bliuzo bei klasikinės muzikos mišinį ir taip susikūrė nedidelį, bet ištikimą fanų būrelį. Pagrojusi nedideliuose baruose ir užeigose, 1958-aisiais ji įrašė George'o Gershwin'o dainos „I Loves You Porgy“ versiją, kurią buvo išmokusi iš Billie Holiday albumo ir atliko paprašyta bičiulio. Kūrinys užkopė į hitų sąrašų viršūnes, o netrukus buvo išleistas ir jos pirmasis albumas „Little Girl Blue“. Simone iš jo beveik nieko neuždirbo. Autorės teises ji pardavė už 3000 JAV dolerių ir prarado daugiau kaip milijoną dolerių pelno.

Populiarumas (1959-1964)

Po „Little Girl Blue“ sėkmės, Simone pasirašė sutartį su didesne įrašų kompanija ir vieną po kito išleido studijoje įrašytų ir gyvo garso albumų. Norėdama išlaikyti Niną pas save, kompanija atsisakė bet kokios dainininkės kūrybos kontrolės, įskaitant ir įrašomų dainų pasirinkimą. Tuo metu ji grojo jau vien tik pop muziką, kad užsidirbtų pinigų tęsti klasikinės muzikos studijas. Ji drąsiai gynė savo kūrybinę laisvę, nes turėti sutartį jai nebuvo svarbu. Tokį požiūrį į muzikos įrašų industriją ji išsaugojo didžiąją savo karjeros dalį.

Žmogaus teisių judėjimas (1964-1974)

Dainose Simone dažnai užsimindavo apie savo odos spalvą („Brown Baby“, „Zungo“, „Nina at the Village Gate“). Tačiau tik 1964 m., pasirašiusi kontraktą su olandų įrašų kompanija Philips, ji atvirai prabilo apie rasinę nelygybę JAV. Pirmojo su Philips išleisto albumo „Nina Simone in Concert“ daina „Mississippi Goddam“ buvo atsakas į juodaodžių teisių gynėjo iš Misisipės Medgar Evans žmogžudystę ir bombos sprogimą bažnyčioje Alabamoje, nusinešusį keturių juodaodžių vaikų gyvybes. Daina buvo išleista kaip singlas ir keliose pietinėse valstijose boikotuota.

Nuo tada žmogaus teisių judėjimo idėjos tapo įprastos Simone repertuare ir gyvuose pasirodymuose. Ji grojo ir kalbėjo ne vienoje demonstracijoje, įrašė Billie Holiday „Strange Fruit“, dainos apie juodaodžių linčiavimą JAV Pietuose, versiją ir sukūrė dainą „Images“ pagal poeto W. Cuney tekstą apie tai, kaip juodaodėms moterims Amerikoje stinga išdidumo jausmo. „Four Women“ – daina apie keturis skirtingus juodaodžių moterų stereotipus.

Garsiausi laikotarpio kūriniai – „Backlash blues“ iš albumo „Nina Simone Sings the Blues“ (1967), rinkinyje „Silk & Soul“ (1967) pasirodę „I Wish I Knew How It Would Feel to Be Free“ ir „Turning Point“. Albume „Nuff Said“ (1968) girdėti dainos iš Westbury muzikos šventės, vykusios trys dienos po žmogaus teisių judėjimo lyderio Martino Liuterio Kingo nužudymo. Visą savo pasirodymą Simone dedikavo jam ir atliko „Why? (The King of Love is Dead)“ („Kodėl? (Meilės karalius miręs)“). Dainą parašė jos muzikinės grupės narys tuoj pat po to, kai juos pasiekė žinia apie Kingo mirtį. Dainą „To Be Young, Gifted and Black“ („Būti jaunai, talentingai ir juodai“) Nina pavertė žmogaus teisių judėjimo daina. Išleidus studijoje įrašytą singlą, ji tapo oficialiu „Juodosios Amerikos himnu“, ir vėliau buvo perdainuota Arethos Franklin bei Donny Hathaway.

Vėlesnis gyvenimas (1974-2003)

1970 m. rugsėjį Simone paliko Jungtines Valstijas. Dainininkė išskrido į Barbadosą, tikėdamasi, kad jos vyras ir vadybininkas Andrew Stroud ją susiras, kai vėl reikės koncertuoti. Bet Stroud’as staigų žmonos dingimą ir namuose paliktą sutuoktuvių žiedą suprato kaip skyrybas. Kaip vadybininkas, Stroud’as buvo atsakingas už visas Simone pajamas. Likusi viena atlikėja neturėjo supratimo nei kaip tvarkyti savo turtą, nei kiek iš tiesų ji verta. Parvykusi į JAV sužinojo, kad yra ieškoma dėl mokesčių nemokėjimo, todėl, norėdama išvengti teismų, iškart grįžo atgal į Barbadosą. Ten ji praleido netrumpą laiko tarpą ir išgyveno romaną su šalies Ministru Pirmininiku Errol Barrow. Ninos artima draugė, dainininkė Miriam Makeba, įtikino ją atvykti į Liberiją. Po to Simone dar gyveno Šveicarijoje ir Nyderlanduose, kol pagaliau apsistojo Prancūzijoje 1992 m.

Gyvendama Europoje, Nina Simone įrašė keletą albumų su vietinėmis įrašų komapanijomis, ir nuolat grodavo Ronnie Scott’o džiazo klube Londone, iš kur taip pat įrašė dainų rinkinį. Ant scenos Simone būdavo šaltoka, tačiau, ypač vėlesniais metais, pamėgo žiūrovams pasakoti linksmas istorijas, susijusias su jos karjera, ir pildydavo dainų pageidavimus. Jos autobiografija „I Put a Spell On You“ („Aš jus pakerėjau“) išėjo 1992 m., o 1993 m. ji įrašė savo paskutinį albumą, „A Single Woman“ („Vieniša moteris“).

1993 m. Simone įsikūrė netoli Aix-en-Provence, Pietų Prancūzijoje. Keletą metų sirgo krūties vėžiu ir 2003 m. balandžio 21 d. mirė savo namuose Carry-le-Rouet, Bouches-du-Rhône, būdama septyniasdešimties. Ninos Simone pelenai išbarstyti kelete Afrikos valstybių. Jos duktė Lisa Celeste tapo dainininke ir aktore ir sceniniu vardu Simone pasirodė Brodvėjuje pastatytoje „Aidoje“.

Simone stilius

Dėl savo karališkos laikysenos ir dominavimo scenoje Simone gavo "Aukščiausios soulo šventikės" (angl. "High Priestess of Soul") titulą. Jos gyvi pasirodymai buvo vertinami ne vien kaip koncertai, bet kaip happeningai. Tame pačiame koncerte ji galėdavo būti ir dainininkė, ir pianistė, ir šokėja, ir aktorė, ir kovotoja už žmogaus teises, ir gydytoja, ir pacientė vienu metu.

Scenoje ji pereidavo nuo gospelo iki bliuzo, nuo džiazo ir folk muzikos iki melodijų, persmelktų klasikinės muzikos stilistika. Koncertuose ji dažnai bendraudavo su publika, o tylą naudodavo kaip muzikos elementą.

Simone turėjo įnoringos ir sunkiai sukalbamos atlikejos reputaciją, su kuria ji atkakliai nesutiko. 1995-aisiais šovė į kaimynų sūnų pneumatiniu pistoletu ir sužeidė, nes jo juokas trukdė jai susikaupti. Atlikėja taip pat šovė į įrašų kompanijos vadovą, kurį apkaltino pasisavinus jos honorarą.

Šiais laikais sutariama, kad toks Simone elgesys buvo maniakinės depresijos rezultatas. Nuo septintojo dešimtmečio dainininkė nenoriai gėrė vaistus nuo šios ligos. Visa tai buvo žinoma tik nedidelei grupelei artimiausių draugų, ir laikoma paslaptyje daugybę metų, kol buvo atskleista 2004 m. Silvijos Hampton parašytoje biografijoje "Break Down and Let it All Out".

Diskografija

Metai	Albumas	Tipas	Įrašų kompanija	Hitų lentelės
1958	Little Girl Blue	Studijoje	Bethlehem Records
1959	Nina Simone and Her Friends	Studijoje	Bethlehem
1959	The Amazing Nina Simone	Studijoje	Colpix Records
1959	Nina Simone at Town Hall	Gyvai ir studijoje	Colpix
1960	Nina Simone at Newport	Gyvai	Colpix	23 (pop)
1960	Forbidden Fruit	Studijoje	Colpix
1962	Nina at the Village Gate	Gyvai	Colpix
1962	Nina Simone Sings Ellington	Gyvai	Colpix
1963	Nina's Choice	Rinkinys	Colpix
1963	Nina Simone at Carnegie Hall	Gyvai	Colpix
1964	Folksy Nina	Gyvai	Colpix
1964	Nina Simone in Concert	Gyvai	Philips Records	102 (pop)
1964	Broadway-Blues-Ballads	Studijoje	Philips
1965	I Put a Spell on You	Studijoje	Philips	99 (pop)
1965	Pastel Blues	Studijoje	Philips	8 (juodaodžių)
1966	Nina Simone with Strings	Studijoje	Colpix
1966	Let It All Out	Gyvai ir studijoje	Philips	19 (juodaodžių)
1966	Wild Is the Wind	Studio	Philips	12 (juodaodžių)
1967	High Priestess of Soul	Studijoje	Philips	29 (juodaodžių)
1967	Nina Simone Sings the Blues	Studio	RCA Records	29 (juodaodžių)
1967	Silk & Soul	Studijoje	RCA	24 (juodaodžių)
1968	Nuff Said	Gyvai ir studijoje	RCA	44 (juodaodžių)
1969	Nina Simone and Piano	Studijoje	RCA
1969	To Love Somebody	Studijoje	RCA
1970	Black Gold	Gyvai	RCA	29 (juodaodžių)
1971	Here Comes the Sun	Studijoje	RCA	190 (pop)
1972	Emergency Ward	Gyvai ir studijoje	RCA
1974	It Is Finished	Gyvai	RCA
1978	Baltimore	Studijoje	CTI Records	12 (džiazo)
1980	The Rising Sun Collection	?	Enja
1982	Fodder on My Wings	Studijoje	Carrere
1984	Backlash	Gyvai	StarJazz
1985	Nina's Back	Studijoje	VPI
1985	Live & Kickin	Gyvai	VPI
1987	Let It Be Me	?	Verve
1987	Live at Ronnie Scott's	Gyvai	Hendring-Wadham
1993	A Single Woman	Studijoje	Elektra Records	3 (džiazo)
	Papildomi
1969	A Very Rare Evening	Gyvai	?
1975	The Great Show Live In Paris	Gyvai	RCA?
1997	Released	?	RCA Victor Europe
2003	Gold	Remiksuotas studijoje	Universal/UCJ
2003	Anthology	Rinkinys	RCA/BMG Heritage
2004	Nina Simone's Finest Hour	Rinkinys	Verve/Universal
2005	The Soul of Nina Simone	?	RCA DualDisc
2006	The Very Best of Nina Simone	Rinkinys	Sony BMG
2006	Remixed and Reimagined	Remiksuota	Legacy/SBMG	5 (modernaus džiazo)
2006	Songs to Sing: the Best of Nina Simone	Rinkinys	Deluxe
2006	Forever Young, Gifted & Black: Songs of Freedom and Spirit	Remiksuota	RCA

Nuorodos

• Oficialus Nina Simone tinklalapis
• Nina Simone Archyvuota kopija 2008-12-07 iš Wayback Machine projekto. – Įrašų paveldo svetainė
• Nina Simone at The Music Box – Kritikų vertinimai
• [1] – Eunice Waymon-Ninos Simone atminimo projektas
• Nina Simone Biography at About.com Archyvuota kopija 2008-09-21 iš Wayback Machine projekto.
• Ninos Simone biografija laikraštis „Vakarų ekspresas“
• Nina Simone svetainėje Last.fm