Perdanga
Perdanga – horizontali laikančioji atitvarinė konstrukcija, susijusi su pagrindiniais pastatų ir patalpų konstrukciniais elementais – grindimis, lubomis, sienomis. Perdanga iš viršaus dengia erdvę, ją dalo nuo kitos, pvz., daugiaaukščiame pastate. Perdanga laiko savosios masės, pertvarų, įrenginių, įvairių daiktų, žmonių apkrovas. Apkrovos perduodamos į laikančiąsias konstrukcijas – sienas, kolonas, pamatus. Perdangos gali remtis tiesiai į kolonas arba į specialias sijas, išdėstytas tarp kolonų, sudarančias vidinį pastato karkasą. Nuo apkrovos poveikio perdangoje dažniausiai susidaro lenkimo įtempiai.[1][2]
Pastato perdangų išdėstymas:[2]
- Tarpaukštinės perdangos. Daugiaaukščio pastato perdangų viršutinėje pusėje klojamos grindys, o apačioje, po perdanga – lubos žemiau esančioms patalpoms.
- Pastoginės perdangos. Atskiria viršutinį aukštą nuo pastogės. Prie jų paprastai tvirtinamos lubų detalės.
- Mansardinės perdangos. Įrengiamos mansardiniuose namuose, gali atlikti pastoginių perdangų funkcijas.
- Apatinės perdangos. Atskiria žemutinį aukštą nuo grunto lygio.
- Cokolinės perdangos. Attriboja rūsį nuo kitų aukščiau esančių patalpų.
Perdangos gali būti laikomos sijų, santvarų, plokščių, taip pat skliautų, kevalų, atremtų į sienas arba kolonas. Laikantieji elementai dažniausiai būna gelžbetoniniai (surenkamieji, monolitiniai), mišrūs (metalinės sijos arba santvaros ir gelžbetoninės plokštės). Mažaaukščiuose pastatuose gali būti įrengiamos medinės perdangos iš medinių sijų ir lentų pakloto. Iki gelžbetonio paplitimo naudotos mūrinės skliautinės perdangos arba plokščiosios sijinės perdangos su mediniais laikančiaisiais elementais.[1]
Individualių namų statyboje dėl įrengimo paprastumo ir gerų termoizoliacinių savybių paplitusios sijinės perdangos. Tokios perdangos pagrindą sudaro medinės arba plieninės sijos, atremtos į laikančiąsias sienas. Sijų skerspjūviai priklauso nuo dengiamos angos pločio, atstumo tarp jų.[2]
Tilto perdanga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tilto perdanga dengia erdvę tarp tilto atramų ir joms perduoda visas veikiančias apkrovas.[1] Perdangą sudaro laikančioji konstrukcija (sijos, santvaros, arkos, rėmai, kabamosios dalys) ir ant jos įrengtas paklotas su važiuojamąja dalimi ir šalitilčiais. Perdangą ir atramas su kelio konstrukcija jungia prietiltis.[3] Perdanga laiko paklotą, kuriuo važinėjama, vaikštoma, tiesiamos komunikacijos. Pagal laikančiąją konstrukciją lemiamas ir tilto pavadinimas – sijinis, arkinis, rėminis, kabamasis tiltas. Tiltų statyboje įrengiamos ir mišrios konstrukcijos perdangos.
Tilto perdangos pagal konstrukcinius elementus:
- Sijinė perdanga sudaryta iš sijų arba sijinių santvarų, laisvai per atraminius guolius atremtų į dvi ar daugiau atramų; būna nekarpyta ir karpyta, lankstinė.
- Rėminė perdanga su atramomis sujungta standžiai.
- Arkinė perdanga būna su paklotu viršuje, viduryje arba apačioje.
- Kabamojo tilto perdangą sudaro išilginė standumo sija su paklotu, įrengta tarp pilonų, laikoma kabamųjų konstrukcijų (lynų, grandinių).
Šiuolaikinių gelžbetoninių tiltų perdangas dažniausiai sudaro plokštė, standžiai sujungta su briaunomis. Tokios perdangos įrengiamos užbetonuojant armuotus tarpus tarp tėjinio, dvitėjinio arba dėžinio skerspjūvio surenkamųjų sijų ar jų blokų. Papildomai perdangos gali būti sutvirtinamos skersinėmis sijomis-diafragmomis.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Perdanga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Pastato konstrukcijų klasifikacija Archyvuota kopija 2024-10-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Tiltas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ A. J. Notkus. Tiltų perdangų gelžbetoninės plokštės įražos Statyba, 1996, nr. 4 (8).