Peter Kleist

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – stilius, infolentelė Jei galite, sutvarkykite.

Brunas Pėteris Kleistas (vok. Bruno Peter Kleist, 1904 m. sausio 29 d. Marienverderyje, Vakarų Prūsijoje – 1971 m. lapkričio 6 d.) – nacių Vokietijos diplomatas, politinis rašytojas.

1932 m. teisės daktaro laipsnis jam suteiktas už disertaciją Sovietų Rusijos tarptautinis pripažinimas. Nuo 1934 m. iki 1936 m. buvo Vokietijos Aukštosios politikos mokyklos direktorius.

Nuo 1936 m. jis Vokietijos užsienio reikalų ministerijoje vadovavo Lenkijos reikalų skyriui. 1939 m. gegužės 2 d. Vokietijos ambasadoje Varšuvoje išdėstė Adolfo Hitlerio sumanymą užkariauti Lenkiją, ir žiauriai numalšinti jos gyventojus. Apibūdino galimybę paskatinti ukrainiečių sukilimą. Paminėjo Baltijos valstybių neutralumo svarbą. 1939 m. gegužės 17 d. Sovietų Sąjungos vadas Josifas Stalinas iš savo karinės žvalgybos sulaukė šešių puslapių aprašą šio pranešimo.

1939 m. vasarą bandė Berlyne įkurti „Vokiečių-lietuvių draugiją“, o Kaune – „Lietuvių-vokiečių draugiją“.

Peter Kleist užmezgė ryšius su sovietais ir dalyvavo Molotovo-Ribentropo pakto derybose.

1939 m. rugpjūčio 31 d. prašė gauti visas ministerijos telegramas, susijusias su jo regionu: Pabaltijo valstybės, Lenkija, Sovietų Sąjunga.

Su juo buvo susipažinęs Kazys Škirpa, Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai. 1939 m. Kazys Škirpa per jį zonduodavo Vilniaus klausimą. Nacių Vokietijai užpuolus Lenkiją, užsienio reikalų ministerijos įpareigotas Peter Kleist 1939 m. rugsėjo 8-14 d. triskart susitiko su Kaziu Škirpa raginti Lietuvą jėga atsiimti Lenkijos okupuotą Vilnių. Kazys Škirpa palaikė šią mintį, bet ją atmetė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.

Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, po keturių dienų, 1940 m. birželio 20 d., Georg Leibbrandt ir Kazys Škirpa susitiko „Eden“ viešbutyje Berlyne. Jų pokalbio dėka išsivystė sukarintas, antisovietinis, antisemitinis Lietuvių aktyvistų frontas. Buvęs Lietuvos NKVD kontržvalgybos viršininkas Aleksandras Slavinas tvirtina, jog vokiečiams rūpėjo, kad Lietuvių aktyvistų frontas numatytame kare prieš Sovietų Sąjungą kaip „Sondergruppe A“ kenktų sovietams. Nuo 1940 m. rugpjūčio mėn. pradžios Peter Kleist kaip Rytų kraštų žinovas ir Sicherheitsdienst narys vadovavo pasitarimams su Kaziu Škirpa.

Peter Kleist buvo artimas nacių Vokietijos užsienio reikalų ministrui Joachim von Ribbentropp'ui. 1940 m. liepos 2 d. Kazys Škirpa pakvietė Peter Kleist pietų Lietuvos pasiuntinybėje. Peter Kleist papasakojo, kaip jam pavesta išnagrinėti uždavinius, galinčius iškilti, jei prasidėtų karas su sovietais, ir siūlė Kaziui Škirpai pamąstyti, kaip tokiu atveju laikytųsi Lietuva. Kazys Škirpa aiškino, kad sudarytų naują Lietuvos vyriausybę, atkurtų nepriklausomą Lietuvos valstybę ir kovotų prieš bendrą bolševikinį priešą. Jie vėl tais klausimais susitiko liepos 5 d., taip pat liepos 9 d. su Georg Liebbrandt. Paskui liepos 13 d. aptarė pirminį vyriausybės deklaracijos projekto tekstą. Peter Kleist siūlė ryškiau pabrėžti ūkinių santykių svarbą ir Lietuvos kultūros vakarietiškumą, tad jos apsisprendimą jungtis į Vokietijos kuriamą Naujają Europą. Siūlė taip pat neatbaidyti lietuvių per daug šiltais žodžiais nacių atžvilgiu. Liepos 15 d. Kazys Škirpa įteikė jam galutinį Lietuvių aktyvistų fronto tekstą „Į talką Naujos Lietuvos kurti!“, kurį rašė kartu su Albertu Geručiu. Atsišaukimas peikia Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, taip pat prieš jį valdžiusį demokratinį seimą, tuo tarpu viltis deda į jų kalintus, kankintus ir ištremtus aktyvistus, kokiais buvo voldemarininkai.

Anot Kazio Škirpos, nacių gestapininkai ir esesininkai pasijuto 1941 m. birželio sukilimo užklupti. Po to kai Kazį Škirpą areštavo Berlyne ir jie su Vokietijos kariuomene įsiveržė į Kauną, jie siūlė Lietuvoje areštuoti Laikinosios vyriausybės narius. Peter Kleist savo knygoje „Zwischen Hitler und Stalin“ rašė, kad nuo arešto juos išgelbėjo tik griežtas generolo Franz von Roques, armijų grupės „Šiaurė“ užnugario srities vado, pasipriešinimas.

Nuo 1941 m. iki 1945 m. Peter Kleist dirbo Ostland vado pavaduotoju ir Alfredo Rosenbergo ryšininku su armijų grupe „Šiaurė“. Jisai taip pat nacių partijai patarė užsienio reikalų klausimais. 1941 m. liepos 30 d. jisai Berlyną įspėjo, jog Latvijos politikas Alfredas Valdmanis nepatikimas.

1941 m. lapkričio 21 d. Jis aplankė Kauno getą. Kitą dieną Kaune susitiko su 3/A operatyvinio būrio vadovu Karlu Jėgeriu ir išreiškė savo pasitenkinimą Lietuvos žydų sušaudymu. Savo knygutėje užsirašė, "Labai gerą įspūdį paliko štandartenfiureris Jegeris. Jisai visiškai sutinka dėl lietuvių bendradarbiavimo. Jeigu vietinė valdžia gali būti įtraukta šiuo jautriu klausimu, tai neišsisuks kitais klausimais. " Lapkričio 24-29 d. A operatyvinė grupė su lietuvių bataliono pagalba sušaudė 4,934 žydus traukiniais atvežtus į Kauną iš Vokietijos ir Austrijos. Tai vyko be nurodymo iš Vokietijos. Lapkričio 30 d. Himleris laikinai nutraukė visas masines žudynes.

1944 m. Peter Kleist, kaip manoma, Himlerio įpareigotas, Stokholme su JAV Karo pabėgėlių tarybos atstovu Iver Olsen aptarė galimybes paleisti kelis tūkstančius nacių Vokietijos koncentracijos stovyklose laikomų žydų, tačiau šito neįgyvendino.

Po karo dalyvavo neonacių spaudoje. Tvirtino, jog naciai buvo išžudę ne daugiau kaip 100 000 žydų.

Peter Kleist nusižudė 1971 m. pabaigoje, sirgdamas nepagydomu augliu.

Nuorodos

• Julius Slavėnas. Nazi Policy and Ideology in the Baltic States Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.
• Bruno Peter Kleist asmeninis archyvas