Valentinas Silvestrovas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – pašalinti tekste nuorodas į en-wiki, vietoje to sudėti vidines nuorodas, kad ir raudonas; pridėti infolentelę Jei galite, sutvarkykite.

Valentinas Silvestrovas

Valentinas Silvestrovas (Валентин Васильович Сильвестров, g. 1937 m. rugsėjo 30 d. Kijeve) – Ukrainos pianistas ir šiuolaikinės muzikos kompozitorius.

Biografija

Silvestrovas gimė 1937 m. rugsėjo 30 d. Kijeve, Ukrainos TSR, inžinieriaus ir vokiečių kalbos mokytojo šeimoje. Tėvai stengėsi suteikti įvairiapusį išsilavinimą, nesusitelkdami vien ties muzika.

Valentinas Silvestrovas lankė privačias muzikos pamokas, būdamas penkiolikos, tuo metu pradėjo kurti muziką. 1953–1955 m. mokėsi Kijevo Stecensko vakarinėje suaugusiųjų muzikos mokykloje, ją baigė aukso medaliu. Vėliau studijavo Kijevo inžinerijos-statybos universitete (1955–1958). Tik po trejų studijų metų, paliko universitetą ir 1958 m. įstojo į Kijevo konservatoriją (Ukrainos nacionalinę P. I. Čaikovskio muzikos akademiją) (Boriso Liatošinskio kompozicijos klasę; harmoniją ir kontrapunktą dėstė Levkovas Revutskis). Studijas baigė 1964 m.

Taip pat Silvestrovas – vienas žymiausių „Kijevo avangardo“ (Leonidas Grabovskis, Vitalijus Godziatskis, Vladimiras Zagorcevas, Vladimiras Guba, Igoris Blažkovas ir kt.) atstovų. Šis judėjimas prasidėjo 1960-aisiais, buvo aršiai kritikuojamas konservatyvios sovietinės muzikos estetikos šalininkų. 1960–1970 m. kompozitoriaus muzika beveik nebuvo grojama gimtajame mieste; premjeras galima buvo išgirsti tik Rusijoje arba Vakaruose.

1961 metais parašė pirmuosius dodekafoninius kūrinius – „Penkias pjeses fortepijonui“ ir styginių kvartetą „Quartetto piccolo“.

1970 m. pašalintas iš Ukrainos kompozitorių sąjungos dėl savo kitokio požiūrio į meną.

Stilius

Silvestrovas, veikiausiai gerai žinomas dėl savo postmodernistinio muzikos stiliaus; didžioji jo darbų dalis priskiriama būtent neoklasicizmui ir postmodernizmui. Taikydamas tradicinę tonalinę ir modalinę techniką, Silvestrovas sukūrė unikalų ir subtilų dramatiškų ir emocinių faktūrų paveikslą. Silvestrovas apie savo muziką sakė: „Aš nerašau naujos muzikos. Mano muzika tai aidas to, kas jau egzistuoja“.

1974 m. spaudžiamas socialistinio realizmo, Silvestrovas nusprendė pasitraukti iš viešojo gyvenimo. Tuo laiku nustojo naudoti ir ankstesnį modernistinį stilių. Vietoje to, jis sukūrė „Tylias dainas“ (Тихі Пісні, 1977 m.) – ciklą, skirtą atlikti privačiai. Vėliau, žlugus Tarybų Sąjungai, jis, taip pat pradėjo kurti religinio pobūdžio kūrinius, paremtus ortodoksų liturginės muzikos stiliumi.

Valentino Silvestrovo kūryba glaudžiai siejama su vokiečių romantizmu (Roberto Schumanno muzikos stilius), dėmesio teikimu skambiam poetiniam tekstui, lyginama su G. Mahlerio kompozicijomis. Silvestrovo kūriniai – vienas giliausių modernios, postavangardinės melodinės kalbos pavyzdžių.

„Poezija… yra išsigelbėjimas viso to, kas esminga, būtent melodijos kaip nepakeičiamo organizmo. <…> Tikiu, kad Muzika – net jei jos negalima „dainuoti“ – vis dėlto yra daina; tai nėra nei filosofija, nei pasaulėžiūra, tai pasaulio daina apie save, tarsi muzikinis egzistavimo liudijimas“. Tokiu pat požiūriu remiasi ir Silvestrovo instrumentinė muzika, kuri visada gausiai persmelkta tiek loginės, tiek melodinės įtampos.

Kompozitorius atsisakė įprastų avangardo kompozicinių priemonių ir atrado stilių, prilygstamą vakarietiškam postmodernizmui. Šiam stiliui jis suteikė pavadinimą „metamuzika“, sutrumpinta „metaforinės muzikos“ forma.

Kūriniai

Pagrindinias Silvestrovo kompozicijas sudaro devynios simfonijos, įvairūs kūriniai (kameriniam) orkestrui, trys styginių kvartetai, fortepijoninis kvintetas, trys fortepijono sonatos, fortepijoniniai kūriniai, kamerinė muzika, vokalinė muzika (kantatos, dainos ir kt.).

• Piano Sonatina (1960; taisytas 1965)
• Quartetto Piccolo styginių kvartetui (1961)
• I simfonija (1963; taisytas 1974)
• Mysterium, altinei fleitai ir šešioms mušamųjų grupėms (1964)
• Spectra kameriniam orkestrui (1965)
• Monodia, fortepijonui ir orkestrui (1965)
• II simfonija, fleitai, timpanams, fortepijonui ir styginių orkestrui (1965)
• III simfonija „Eschatofonija“ (1966)
• Poema Borisui Liatošynskiui atminti, orkestrui (1968)
• Drama, smuikui, violončelei ir fortepijonui (1970–1971)
• Meditacija, violončelei ir fortepijonui (1972)
• Styginių kvartetas nr. 1 (1974)
• Trylika estradinių dainų (1973–1975)
• Tyliosios dainos, pagal Puškino, Lermontovo, Kitso, Jesenino, Ševčenkos ir kt. eiles, baritonui ir fortepijonui (1974–1975)
• IV simfonija, bosiniams instrumentams ir styginiams (1976)
• Kičinė muzika, penkių dalių ciklas fortepijonui (1977)
• Miško muzika, pagal G. Aigi (1977–1978)
• Postludium, smuiko solo (1981)
• Postludium, violončelei ir fortepijonui (1982)
• V simfonija (1980–1982)
• Odė lakštingalai, kantata su Džono Kitso tekstu sopranui ir mažam orkestrui (1983)
• Postludium fortepijonui ir orkestrui (1984)
• Styginių kvartetas nr. 2 (1988)
• Widmung, simfonija smuikui ir orkestrui (1990–1991)
• Metamuzika, simfoninė poema fortepijonui ir orkestrui (1992)
• VI simfonija (1994–1995)
• Pranašas, sintezatoriui, fortepijonui ir styginių orkestrui (1996–1997)
• Rekviem Larisai, chorui ir orkestrui (1997–1999)
• Epitafas, fortepijonui ir styginių orkestrui (1999)
• Epitafas L.B., smuikui (arba violončelei) ir fortepijonui (1999)
• Rudens serenada, kameriniam orkestrui (2000)
• Requiem (2000)
• Himnas 2001 (2001)
• VII simfonija (2002–2003)
• Lacrimosa, smuikui (arba violončelei) (2004)
• Styginių kvartetas nr. 3 (2011)
• VIII simfonija (2012–2013)
• IX simfonija (2019)