Wen Jiabao
| Ven Dziabao (kin. 溫家寶, pinyin: Wen Jiabao) | |
|---|---|
| 6-asis Kinijos ministras pirmininkas | |
| |
| Gimė | 1942 m. rugsėjo 15 d. Tiandzinas, Kinija |
| Tautybė | hanis |
| Sutuoktinis (-ė) | Zhang Peili |
| Vaikai | Yunsong, Ruchun |
| Kinijos ministras pirmininkas | |
| Kelintas | 6 |
| Ėjo pareigas | 2003 m. kovo 16 d. – 2013 m. kovo 15 d. |
| Ankstesnis | Zhu Rongji |
| Vėlesnis | Li Keqiang |
| Partija | Kinijos komunistų partija |
| Alma mater | Kinijos geologijos universitetas |
 Vikiteka |
Wen Jiabao |
Ven Dziabao (kin. 溫家寶, supaprastintai – 温家宝; g. 1942 m. rugsėjo 15 d. Tiandzine) – Kinijos politikas, buvęs šalies ministras pirmininkas (2003–2013) ir Komunistų partijos politbiuro narys (2002–2012), viena iš pagrindinių asmenybių tarp ketvirtosios kartos Kinijos lyderių.
Gimė 1942 m. Tiandzino mieste, mokytojų šeimoje. 1960–1968 m. studijavo geologiją Kinijos geologijos universitete. Baigęs studijas gavo siuntimą dirbti geologu į Gansu provinciją Kinijos šiaurės vakaruose. Būdamas Gansu susipažino su ten taip pat dirbusiu būsimu šalies prezidentu Hu Dzintao. Gavęs tuometinio provincijos sekretoriaus Song Ping rekomandaciją, 1982 m. išvyko į Pekiną, dirbo Išteklių ir geologijos ministerijos tyrimų departamente tyrinėtoju, vėliau – viceministru. 1985 m. buvo išrinktas Komunistų partijos Centrinio komiteto biuro vicedirektoriumi, o sekančiais metais – direktoriumi. 1993–2002 m. dirbo partijos sekretoriato sekretoriumi, buvo atsakingas už ekonominės politikos formavimą. 2002 m. pabaigoje išrinktas Kinijos ministru pirmininku, šias pareigas pradėjo eiti 2003 m.[1]
Wen politika pasižymi socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo stiprinimu, pastangomis skatinti vystymąsi skurdesniuose regionuose, kaimo vietovėse, dėmesiu aplinkos apsaugai. Dėl šių priežasčių jis pramintas „liaudies premjeru“. Manoma, kad Wen valdymo metu priimti sprendimai padėjo Kinijos ekonomikai išlaikyti spartų augimą. Tuo pačiu jis kritikuojamas dėl nesugebėjimo suvaldyti aukštą infliaciją, daugelyje sričių susilpninti glaudų politikų ir verslo įmonių ryšį, sumažinti valstybės kišimąsi į rinką, nepakankamo dėmesio politinės reformos vykdymui.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]