Zervynos
| Zervynos | ||
|---|---|---|
  Zervynos |
||
| 54°06′36″š. pl. 24°29′53″r. ilg. / 54.110°š. pl. 24.498°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Alytaus apskritis
| |
| Savivaldybė |  Varėnos rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Marcinkonių seniūnija | |
| Gyventojų | 36 | |
 Vikiteka |
Zervynos | |
| Istoriniai pavadinimai | lenk. Zerwiny, Zierwiny | |
Zervynos – etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, Dzūkijos nacionalinio parke abipus Ūlos upės bei jos intako Pavilnio. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Vakariniu pakraščiu eina Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis, yra Zervynų geležinkelio stotelė.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Zervynas iš visų pusių supa Dainavos girios miškai. Pro kaimą vinguriuoja Ūla (per ją įrengtas medinis tiltas ir metalinis Zervynų geležinkelio tiltas), nedidelis šaltiniuotas Pavilnio upelis. Link Mančiagirės prie Ūlos atsiveria Mančiagirės skardžiai (gamtos paminklas). Miške, kitapus geležinkelio, telkšo pora ežerų – skaidraus melsvo vandens Mekšrinis bei žalsvo, stovinčio vandens Išrūginis. Be to, yra nedidelių pelkėtų daubų.
Kaime auga saugomas Zervynų ąžuolas, o pietiniame paribyje – dvi Zervynų drevėtos pušys.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vietovėje buvo apsistojama jau nuo paleolito. XIX a. pradžioje prie kaimo buvo rastos 24 akmens ir žalvario amžių stovyklos (Zervynų senovės gyvenvietė).
Rašytiniuose šaltiniuose Zervynų kaimas minimas nuo 1742 m. Merkinės parapijos gimimų metrikų knygose. XVIII a. dešiniajame Ūlos krante esanti dalis priklausė Varėnos seniūnijai bei dvarui ir dalis kaimiečių ėjo lažą. Ji buvo išsivysčiusi iš bajorkaimio. Tuo tarpu kairiajame krante buvusi kaimo dalis priklausė Kaniavos seniūnijai, girininkijai ir dvarui. Ji kilo iš miško žvalgų gyvenvietės ir mokėjo činšą. Kairiakrantėje Zervynų dalyje 1777 m. gyveno Petrušis ir Svirnelis, 1850 m. – Tamulevičiai, Vilčinskai, Svirskiai.[2]
Kaimo gyventojai daugiausia vertėsi žvejyba ir medžiokle, rinko miško gėrybes, pynė iš šiaudų, vytelių ir balanų, audė. Garsėjo bitininkyste ir bitininkais-drevininkais. Medžiai su išskobtomis drevėmis saugomi kaip gamtos paminklai (tarp jų ir Zervynų ąžuolas).
XIX a. antroje pusėje (~1866 m.) kaime buvo 12 ūkių, gyveno 130 katalikų, 4 stačiatikiai ir 4 žydai.[3]
Pagal lenkų valdžios 1921 m. atliktą surašymą kaime gyveno 235 žmonės, iš kurių 230 užsirašė lietuviais ir 5 žydais.[4]
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |
|---|---|
| XVIII a. | |
| XIX a. | Trakų apskritis, Merkinės valsčius |
| 1920-1930 m. | Kaniavos valsčius |
| 1930-1940 m. | Varėnos valsčius |
| 1940 m. | Rodūnios rajonas |
| 1940-1941 m. | Alytaus apskritis |
| 1941-1950 m. | Rudnios valsčius |
| sovietmetis | Marcinkonių apylinkė |
| nuo 1995 m. | Marcinkonių seniūnija |
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vietovardis laikomas jotvingiškos kilmės, padarytas iš šaknies žerv-. Ši šaknis sietina su žodžiu žerventi („tekėti, greitai bėkti“; plg. rus. жерело „upės žiotys“, rus. жорло „upės vaga“, ukr. жерело, джерело „šaltinis“). Kita versija sieja vietovardį su žodžiu gervė (plg. žiemg. dzerve)[5].
Architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, vadinamos dzūkų „ulyčiomis“. Prie jų išsidėsčiusios medinės sodybos. Trobos ir svirnai yra pastatyti iš tašytų rąstų, jungiant kertes arba sąsparas, o tvartai, kluonai ir kiti statiniai statyti iš apvalių rastų. Klėčių ir tvartų pamatai dažniausiai iš medinių trinkų. Trobų langai, durys, prieangiai papuošti. Pastatų stogai yra dvišlaičiai, dengti šiaudais, malkenomis (skiedromis) arba nendrėmis.
Kaimo viduryje yra skirtingu metu statytų trijų kryžių grupė. Aukštas kryžius pastatytas ant Ūlos kranto, dar vienas – kryžkelėje prie kapinių. Yra medinis tiltas per Ūlą.
Papročiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per Vėlines, dzūkų vadintas Uždūšinėmis, Dziedais, Ilgėmis, Zervynų kapinėse uždegami laužai. Toks paprotys taip pat išlikęs Margionyse.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaime veikia dzūkų etnografinis ansamblis. 1965 m. Vytauto Žalakevičiaus režisuotas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, vaizdavęs „miškinių“ gyvenimą, buvo filmuojamas Zervynų kaime[6], kaip ir 1981 m. filmas apie Pirčiupių kaimo tragediją „Faktas“. Kaime gyvena tautodailininkas Algis Svirnelis, atstatęs Zervynų kaimo kryžius, gyveno 2005 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Juozas Aputis.
Kairiajame Ūlos krante stovi paminklas pokario Lietuvos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.
Prie Mekšrinio ežero kiekvienais metais vyksta ninjutsu vasaros treniruotės.
Gyventojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą] | |||||||||
| 1866 m. | 1905 m.[7] | 1921 m.[8] | 1931 m.[9] | 1959 m.sur.[10] | 1970 m.sur.[11] | 1979 m.sur.[12] | 1983 m.[13] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 138 | 196 | 235 | 284 | 190 | 186 | 133 | 143 | ||
| 1987 m.[14] | 1989 m.sur.[15] | 2001 m.sur.[16] | 2011 m.sur.[17] | 2021 m.sur.[18] | - | - | - | ||
| 139 | 103 | 67 | 47 | 36 | - | - | - | ||
| |||||||||
Transportas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Svarbiausia susisiekimo arterija – greta kaimo einantis Vilniaus–Marcinkonių geležinkelis. Juo 3 kartus per dieną vyksta traukinys iš Vilniaus į Marcinkonis. Taip pat kaimas pasiekiamas asfaltuotu keliu, ties Mančiagire atsišakojančiu nuo Varėnos–Marcinkonių plento. Miško keliukais galima patekti į Marcinkonis, Lynežerį.
Ūlos upe plaukiojama baidarėmis.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Svirnas Zervynose -
Pirkios Zervynose buvo statomos iš tašytų rąstų -
Etnografinės sodybos nendrių stogo fragmentas -
Zervynų kapinės -
Kryžius netoli kapinių -
Tiltas Zervynose per Ūlą -
Medinis tiltas per Ūlą -
Tradiciškai restauruota kaimo sodyba -
Zervynų panorama nuo kapinių
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Zervynos. Lietuvos TSR kraštotyros draugija, Vilnius, 1964.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Vidas Abromaitis. Ūlos kraštas. Rankraštis. Varėnos rajono savivaldybės viešoji biblioteka. 2000.
- ↑ Zerwiny. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIV (Worowo — Żyżyn). Warszawa, 1895, 573 psl. (lenk.)
- ↑ 1921 m. Lenkijos gyventojų surašymo duomenys (lenk.)
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
- ↑ http://verslas.delfi.lt/manolitai/lietuvos-vasaros-gidas-druskininkuose-galima-lepinti-ir-kuna-ir-siela.d?id=59288709
- ↑ Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
- ↑ Skorowidz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej: opracowany na podstawie wyników pierwszego powszechnego spisu ludności z dn. 30 września 1921 r. i innych źródeł urzędowych, tomy I–VII. – Warszawa, 1923.
- ↑ Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom I: Województwo wileńskie. – Warszawa, Główny urząd statystyczny Rzeczypospolitej Polskiej, 1938.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Zervynos. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 844 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Zervynos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 439 psl.
- ↑ Zervynos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 619
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
|
Aplinkinės gyvenvietės | |||||||||||
|
VARĖNA – 16 km Mančiagirė – 3 km |
| |||||||||
|
|||||||||||
| Lynežeris - 8 km | |||||||||||
