Šubravcai
Šubravcai (lenk. Towarzystwo Szubrawców) – liberali inteligentų, pasivadinusių nenaudėliais (nuo lenkų kalbos žodžio „szubrawiec”), draugija, veikusi 1817-1822 m. ir 1899-1914 m. Vilniuje.[1]
Draugijos susikūrimas ir veikla
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šubravcų draugija įkurta 1817 m. Draugijai priklausė 30 narių. Jos nariais buvo rašytojai Ignacas Chodzka ir Jonas Boreika Chodzka, poetas Antonis Goreckis, medicinos mokslų daktaras Jokūbas Šimkevičius, Vilniaus universiteto profesoriai, broliai Jonas Sniadeckis ir Andrius Sniadeckis, universiteto bibliotekininkas Kazimieras Kontrimas, profesorius Leonas Borovskis, istorikas Mykolas Balinskis, politikas Mykolas Juozapas Romeris, Tomas Zanas, profesorius Ignacijus Fonbergas, mokslininkas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, poetas Pranciškus Grzymala, profesorius Zacharijus Niemčevskis, rašytojas Ignacijus Lachnickis, profesorius Konstantinas Porcijanka, literatūros kritikas Pilypas Golanskis, poetas Ignacijus Šidlovskis, astronomas Vincentas Karževskis, keliautojas ir redaktorius Juozapas Senkovskis, Boguslavas Richteris.[2] [3]
Pagrindiniu savo tikslu Šubravckai laikė kovą su žmonių tamsuoliškumu, su didikų ir bajorų savivale, jie buvo nusiteikę prieš piktnaudžiavimą kilme bei valstiečių girtuoklystę, taip pat jie pasisakė už žmonių švietimą.[2][3]
1819 m. balandžio mėn. išleista draugijos programa ir įstatai – vadinamasis Šubravcų kodeksas.[3]
Šubravcai išleido satyrinį laikraštį „Wiadomosci Brukowe“ („Gatvės žinios“), kuris išjuokė katalikų dvasininkiją, ypač jėzuitus, ir reikalavo teisinės žmonių lygybės prieš įstatymą. Leidinio stilius buvo įdomus ir kuklus. Laikraščio redaktoriai buvo Ignacijus Lachnickis ir Kazimieras Kontrimas. Šiame laikraštyje istorinius straipsnius publikavo Ignacas Chodzka. Laikraštis publikavo Antomnio Goreckio ir Tomo Zano eilėraščius.[4]
Šubravcai skelbė savo publikacijas pasirašydami pseudonimais, paimtais iš lietuvių liaudies mitologijos. Jie aktyviai reiškėsi savaitrašyte „Tygodnik Wileński”. Jie palaikė ryšius su filomatais ir Filaretais. Beveik visi Šubravcai priklausė masonų ložėms.[2]
Veiklos pabaiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šubravcų draugija baigė savo veiklą po to, kai Rusijos imperijos valdžia uždraudė jų laikraštį ir ėmė persekioti masonų organizacijas. 1830 m. buvo bandoma leisti savaitinį žurnalą Sankt Peterburge nauju pavadinimu - „Bałamut Petersburski“. Žurnalas buvo leidžiamas iki 1836 m. Jį redagavo Adomas Rogalskis, straipsnius publikavo Juozapas Ignotas Kraševskis, gyvenęs tuo metu Sankt Peterburge, rusų poetai ir rašytojai Juozapas Senkovskis ir Fadėjus Bulgarinas.[5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Halina Winnicka, Wizerunki oświeconych. Państwowe Zakłady Wydawnictw Szkolnych Warszawa 1972, s. 96.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Jozef Bielinski. Szubrawcy w Wilnie (1817—1822): zarys historyczny. ― Wilno : Nakładem Korwina, 1910.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Šubravcų draugija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
- ↑ Zdzislaw Skwarczynski. «Wiadomości Brukowe»: wybór artykułów. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich, 2003. (Seria: Skarby Biblioteki Narodowej), ISBN 8373162585, ISBN 8304046695.
- ↑ Mieczysław Inglot. Bałamut petersburski 1830—1836: zarys monografii czasopisma. — Wrocław: IPUW, 1962. — 104 с. — (Acta Universitatis Wratislaviensis. Prace Literackie).
